Ar kada nors teko vaikštinėti po tikrą lietuvišką sengirę, kurioje kiurkso šimtamečiai galingi ąžuolai, gyvena net septynių rūšių šikšnosparniai ir peri juodieji gandrai? Gidas Saulius Pupininkas siūlo aplankyti visa tai saugantį Dūkštų ąžuolyną.

Miškui – daugiau kaip 200 metų

Atšilus orams visų akys pamažu pradeda krypti į gamtą. Pavargę nuo miesto triukšmo, gatvių dulkių joje randame ramybę. Atostogas arba savaitgalius esame linkę leisti kur nors, tik ne čia. Ir dažnas mūsų net nežino, jog nereikia toli važiuoti, kad atrastum ką nors nauja, pamatytum, ko dar nematei.

Vos už 25 km nuo sostinės link Kernavės stūkso vienas vertingiausių Neries regioninio parko miškų – didžiausias Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas.

„Pirmas miško planas buvo parengtas daugiau kaip prieš 240 metų. Turime šių apylinkių žemėlapius, juose pažymėtas visas miško masyvas, yra ir akmuo su ženklais, kurie neperskaityti iki šiol. Taigi galima teigti, kad prieš daugiau nei 200 metų šioje vietoje tikrai augo miškas“, – pasakojimą apie ąžuolyną pradėjo Neries regioninio parko direkcijos vyr. specialistas rekreacijai S.Pupininkas.

Pasak jo, mokslininkai teigia, kad šis 300 ha miškas yra natūralus, nesodintas. Daugiau kaip 80 proc. jo teritorijos užima ąžuolai, kurių didžiajai daliai – 200 ir daugiau metų. Prieš gerus 60 metų miške nebuvo nė vieno spygliuočio. Vėliau, karo metais, dalis ąžuolų buvo iškirsta ir vietoj jų pasodintos eglės.

„Norint tokią sengirę, kokią matome dabar, išlaikyti, būtinas natūralus ąžuolyno atsikūrimas. Problema ta, kad pastaraisiais metais tas atsikūrimas nevyksta. Yra daug senų medžių, šiek tiek jaunesnių, o tokios pribręstančios kartos, kuri po keliasdešimties metų galėtų tą gamtinę brandą pakeisti, deja, trūksta“, – sakė gidas.

Tačiau jau sugalvota būdų, kaip padėti ąžuolynui ataugti. Vienas jų – kai kuriose vietose iškirsti lazdynų pomiškį. „Jei nuo ąžuolo nukritusi gilė išauga po lazdynu, medeliui trūksta šviesos ir jaunas ąžuoliukas skursta, nebesivysto, dažnai po kurio laiko tiesiog žūsta“, – apie padėtį kalbėjo S.Pupininkas.

Puošia įvairiaspalviai augalai

Pats ąžuolynas, pašnekovo teigimu, vertingas ne tik dėl medžių ar augalų, kurie jame auga, bet kaip visa ekosistema. Jis svarbus ne tik nacionaliniu, bet ir Europos mastu. Dūkštų ąžuolyne mokslininkai yra suskaičiavę apie 300 skirtingų rūšių augalų. Pasak specialisto, priklauso nuo metų laiko, kokius augalus galima išvysti einant pažintiniu ąžuolyno taku, tačiau įvairiaspalvių žiedų tikrai pamatysite.

„Pavasarį, kol neišsiskleidę medžių lapai, ąžuolynas boluoja nuo įvairių pavasarinių augalų, ypač nuo baltažiedžių plukių. Vėliau eidami pažintiniu taku galite išvysti geltonžiedžių burbulių. Augalai keičia vieni kitus, taigi dar vėliau jau galima grožėtis melsvais žiedais pražystančiomis šliaužiančiosiomis tramažolėmis“, – pasakojo gidas S.Pupininkas.

O atvykę į ąžuolyną liepą, eidami pažintiniu taku pamatysite lietuvišką orchidėją – aukštąją gegūnę. Ji reta, įrašyta į Raudonąją knygą. Gido teigimu, praėjusiais metais jų palei pažintinį taką buvo suskaičiuota net 300.

Šikšnosparnių namai

Keliaujant pažintiniu ąžuolyno taku galima ne tik grožėtis augalais, bet ir pamatyti, gido žodžiais tariant, keistų dalykų, pavyzdžiui, didelį inkilą. „Niekas nepatikės, bet jis skirtas šikšnosparniams. Dažniausiai inkilai keliami paukščiams, bet galima juos kelti ir vieninteliams skraidantiems žinduoliams“, – teigė pašnekovas.

Kadangi ąžuolyne yra daug senų medžių, pasak S.Pupininko, šikšnosparniai turi kur pasislėpti. Iš viso Lietuvoje yra 14 rūšių šikšnosparnių, net septynių jų atstovai gyvena šiame ąžuolyne.

„Žmonės turi susikūrę keletą stereotipų apie šikšnosparnius, kad jie geria kraują, veliasi į plaukus, neša nelaimę ir pan. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai minta vabzdžiais. Taigi jie yra išties naudingi. Dieną vabzdžius gaudo paukščiai, naktį – šie skraidantys žinduoliai“, – pasakojo ąžuolyno gidas ir pridūrė: – Visame pasaulyje yra apie 1 tūkst. skirtingų rūšių šikšnosparnių ir tik trijų jų, gyvenančių Pietų Amerikoje, atstovai geria kraują. Taigi greičiausiai šikšnosparnių bijome todėl, kad menkai juos pažįstame."

Neries regioninio parko direkcijos specialistas pasidžiaugė, kad šio miško drėgnose vietose peri juodieji gandrai. Gidas pasakojo, kad jie yra visiška baltųjų gandrų priešingybė. Baltieji kuriasi šalia žmogaus, o juodieji – kuo nuošalesnėse vietose. Tos vietos, kuriose metų metus juodieji gandrai turi susisukę lizdus, peri jauniklius, direkcijos darbuotojams žinomos.

Dar vienas paukštis, kurių viena ar dvi poros kasmet peri ąžuolyne, yra mažasis erelis rėksnys. Čia taip pat galima pamatyti ir žaliąją meletą, naminę pelėdą.

Airėnų akmens mįslės

„Dažnai žmonės mano, kad norėdami pamatyti ką nors unikalaus, turi keliauti labai toli. Pro mūsų akis praslysta tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, kad Dūkštų ąžuolynas yra 20 minučių kelio mašina nuo Vilniaus centro. Jame įrengtas pažintinis takas, pritaikytas neįgaliesiems. Juo galima tiesiog ramiai pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu po 200 metų sengirę“, – sakė S.Pupininkas.

Tik atvažiavusį į ąžuolyną keliautoją pasitinka medinės skulptūros. Tokių liaudies meistrų sukurtų skulptūrų, vaizduojančių lietuvių legendų ir mitologijos personažus, visame miške yra apie 40. Visos jos turi savo pavadinimus.

Vienoje vietoje pamatysite tik medinę lentelę, kad čia stovėjo pirmoji Medeinos – lietuvių miško deivės – skulptūra. Ji buvo pavogta prieš devynerius metus, likus kelioms dienoms, kai turėjo būti atidarytas pažintinis takas. Greta jos vėliau atsirado kita Medeinos skulptūra, bet, kaip sako gidas, pirmoji buvo gražiausia iš visų.

Šiame ąžuolyne yra vienas išskirtinis kultūrinis objektas – legendomis apipintas Airėnų akmuo. Ant jo iškalti keturi ženklai, kurių iki šiol dar niekam nepavyko perskaityti.

„Yra versijų, kad kadaise šis akmuo buvo tarsi šių vietų, kurio nors žmogaus žemės sklypo riboženklis, ant kurio senąja kirilica iškaltos raidės. Kita teorija, kad tai yra mūsų senųjų baltų rašmenų liekanos – runos. Tačiau kol kas tai tik nepatvirtintos teorijos“, – apie paslaptingus keturis akmens rašmenis pasakojo gidas.

Rengiant ąžuolyno pažintinį taką, dalis žemių aplink akmenį buvo nukasta. Ir prie vakarinio akmens šono buvo atrastas tarsi kryžius. Jis, S.Pupininko teigimu, nelabai krikščioniškas. Šonai šiek tiek užlenkti, lyg ir primena svastiką – saulės simbolį. Ar šis kryžius ir rašmenys susijęs, pasak pašnekovo, klausimas lieka atviras.

Nuvykę nesistebėkite, jei ant akmens rasite paliktų monetų, akmenukų ar kokių kitų smulkmenų. Tai tarsi auka, kai kurie žmonės tiki, kad šis akmuo neša laimę ir padeda išsipildyti norams.

Gamta nepaliauja stebinti

Teritorijoje, kurioje nusidriekęs pažintinis takas, yra trys vietos, kur galite prisėsti atsikvėpti, išgerti su savimi pasiimtos arbatos, užkąsti. Pagrindinėje aikštelėje yra pavėsinė ir laužavietė, ten galima ir laužą susikurti.

Paklaustas, ką jam, biologui, dešimt metų dirbančiam Neries regioninio parko direkcijoje, reiškia gamta, pašnekovas atsakė, kad ji nenustoja jo stebinti. „Man gamta yra ta vieta, kuri nepaliaujamai stebina. Atrodo, tiek metų dirbu konkrečioje teritorijoje ir tuos kampelius daugiau mažiau pažįstu, kiekvienais metais gamta pateikia atradimų, detalių, dėl kurių kyla noras stengtis, domėtis. Tai nėra banalu. Gamta turtinga ir, manau, ji mane ir toliau stebins“, – šypsojosi Dūkštų ąžuolyno gidas.

Dūkštų ąžuolynas

Atstumas nuo Vilniaus – apie 25 km.

Pažintinis takas įkurtas 2003 m., jo ilgis – 2,3 km.

Miško plotas – 300 ha.

Ąžuolai užima daugiau kaip 80 proc. ploto.