"O po 20–30 metų mūsų anūkai sakys: bepročiai jie buvo, ko čia mums pristatė", – įvertino gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius, jau daugiau nei keturis dešimtmečius gyvenantis ir dirbantis sostinėje.

– Ar Vilnius labai pasikeitė per 40 metų?

– Esu kaimo vaikas iš vienkiemio, iš Kazlų Rūdos pamiškių, iš Sūduvos Suvalkijos. Mano pažintis su Vilniumi labai sena – iškart po vidurinės mokyklos įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos. Po penketo metų studijų išvažiavau į Žuvintą, penkerius metus dirbau Žuvinto rezervate, po to vėl grįžau čia. Kad esu vilnietis, sakau pusiau abejodamas. Aš čia, Vilniuje, gyvenu, bet visas mano pasaulis yra ten – gamtoje. Taip, kai labai trūksta laiko, tada ir miesto gamtos pasaulis tinka.

Per tuos 40 pažinties su Vilniumi metų, žinoma, jis pasikeitė, bet liko gana žalias miestas. Ne tiek daug yra miestų, kur miškai savo kokiais nors dariniais pasiekia patį miesto centrą. Įsivaizduokite, nuo pat Katedros aikštės mes galime miškais išeiti į Baltarusiją, tas pats ir į kitą pusę – nuo Karoliniškių gali miškais keliauti nežinia kur. Tad Vilnius yra gamtoje, o kad plėtra ir visa kita tą gamtą iš pakraščių gerokai "apkramtė" – tai tiesa. Sako, to neišvengsi mieste tvarkantis. Na, bet kaip kas tą miesto tvarką supranta. Yra galvojančių, kad kuo labiau išgrįsta plytomis, tuo daugiau tvarkos. Bet mieste yra dar ir gyvybė, žmonės, kuriems reikia ne tik akmens.

Įsivaizduokime, koks Vilnius buvo prieš, tarkime, 100 metų. Tos visos Neries pakrantės, kur dabar Neris įkaustyta betone, buvo žalios, čiulbėdavo lakštingalos, vilniečiai eidavo vakarais jų pasiklausyti. Dabar čia jokios gyvybės nėra. Ir net nežinau, ar yra tame betone estetikos ir grožio.

Ar žinote, kad Vilniuje yra maždaug 40 mažųjų ežerų? Jie nedidukai, dar vadinami ežerokšniais. Kai kurie jų dingo, buvo užpilti šiukšlėmis ar dar kažkuo. Tai baisiausias nusikaltimas, kai natūralus vandens telkinys sunaikinamas, nes trukdo mūrams atsirasti. Kai kurie naujieji rajonai statyti apskritai prasilenkiant su bet kokia logika, ką jau kalbėti apie gamtos išsaugojimą ar ekologiją. Namas prie namo, jokių žalumos plotų, erdvės oro kaitai nėra. Susidaro toks vaizdas, kad kas kaip norėjo, tas taip statė, krėtė betoną, mūrą, ir tiek. Kad ir tas pats Perkūnkiemis. Man atrodo, kad tai yra labiausiai nevykęs architektūrinis sprendimas. Nežinau, kaip turėtų jaustis žmogus, padaręs tokią klaidą. Kodėl nėra žalumos, kodėl nėra viduryje skvero?

– Na bet juk yra miesto želdiniai...

– Taip, yra. Bet kokie? Mes gyvename 4 metų laikų zonoje – daugiau nei pusę metų lapų nėra. Tačiau visžalių augalų nedaug. Jie džiugintų žmones. Bet ne tik apie žmones reikia galvoti – ir paukščiams reikia kažkur žiemą pasislėpti. O dabar plikos medžių šakos, renovuodami daugiabučius užtaiso visus plyšius, visas angas, net žvirblis neturi kur nakčiai pasislėpti. Tai ką jis daro? Kažkur išskrenda.

Niekas – normalūs žmonės – dabar jau nestato tokių miestų. Čia, žinote, yra iš skurdo, iš vargo. Žmonės pradeda statyti dangoraižius, kai praranda kūrybingumą. Mieste vietos ir galimybių turime labai daug. Po karo žmonės, kurie buvo išleisti iš lagerių, kuriuose teko badauti, neretai mirdavo nuo persivalgymo. Tai čia situacija panaši – kažkada nebuvo leidžiamos statybos, ir staiga, kai tapo leidžiama, tai pristatė taip, kad galima "mirti nuo persivalgymo". Aš nesuprantu, kur čia tas grožis. Eini mieste, ir staiga tarp paprastų gražių pastatų – 16 ar 18 aukštų "pirštas". Žinote, tas piršto parodymas pasaulyje yra nepadorus gestas.

Žmonės pradeda statyti dangoraižius, kai praranda kūrybingumą.

Bandome kažką mėgdžioti, bet kas iš to? Įdomūs mes turime būti savo išradingumu, savo kūryba. Aš nematau tos savo kūrybos. Paeikime Gedimino prospektu, pamatysime visokių "tautinės kūrybos" viešbučių, kurie bado akis. Dažnai galvoji, ačiū Dievui, kad kai kurios profesijos neleidžia daryti tokių beviltiškų klaidų. Kas būtų, jeigu taip išsidirbinėtų, pavyzdžiui, chirurgai? Būtų baisu.

Žinoma, yra ir gerų pavyzdžių. Sakysim, Ozo rajonas už "Siemens" arenos. Tarp pastatų – maži tvenkinukai, gyvena paukščiai, sutvarkyta aplinka, takeliai. Kiek ten žmonių, kiek jaunimo vaikštinėja. Žmonės, kurie ten gyvena, tą aplinką saugo, nes turi šalia savęs nuostabią gamtos oazę.

– Bet gal neturime vietos tokioms oazėms? Juk Vilniuje daugėja žmonių, daugėja automobilių.

– Taip, čia dar viena problema, ir niekas nežino, kaip spręsti, ar apsimeta, kad nežino, – automobiliai. Man net rankos sudreba, kai pamatau, esu daug kartų ir susibaręs su vairuotojais; prieš namus pievelė, o ant jos – automobilis. Arba ant gėlyno. Sako, nėra kur statyti. Suprantu, nėra, bet taip elgtis kiauliška.

Stato naujus gyvenamuosius rajonus, bet kažkodėl nepastato daugiaaukščio garažo. Viskas turi būti tame rajone – darželis, mokykla, parduotuvė, garažas. Juk pažiūrėjus kūrybingai jį galima padaryti jaukų ir gražiai atrodantį. Yra pasaulyje daugybė pavyzdžių, jeigu jau patiems sunku sugalvoti.

Bet pas mus ši problema visai nesprendžiama, visos gatvės tarp namų užstatomos, o jeigu yra – tai ir visos pievelės. Jei šiandien važiuotume per miegamuosius rajonus, pamatytume, kad daug kur vejų jau neliko, viskas išnaudota automobiliams statyti. Niekas tų vairuotojų nebaudžia, nors, antra vertus, baudimas šioje situacijoje nėra problemos sprendimas.

Suprantu – tiems, kas stato, svarbiausia pinigai. Tačiau čia juk ne laukinis klondaikas, kur atbėgai, įsikalei kuolą ir užsiėmei teritoriją. Leidimus statyti juk derina daugybė institucijų. Nežinau visos tos "anatomijos", bet matau, kad nėra sistemos, nėra tvarkos. O turėtų būti: statai 5 namus, prie jų privalomas garažas, statai 20 namų – privalomas vaikų darželis su atviru skveru.

Daug kur pasaulyje nekilnojamasis turtas, kuris šalia skvero, kokios nors žalios oazės, yra gerokai brangesnis. Pas mus ta žaluma nėra labai vertinama. Nuo seno sakydavo: išvažiavo į miestą ant bruko, t. y. grįsto kelio.

– Ar gali žmogus gyventi be gamtos?

– Išgyventi gali. Tačiau pažiūrėkite, plykstelės bent 15 laipsnių šiluma ir visi miškai, parkai bus pilni žmonių. Bet jeigu jau taip mieste patinka, tai ir vaikščiokite tomis gatvėmis. Kodėl žmonės čia vasarą nebūna, kodėl lekia kažkur į miškus, prie ežerų? Reikia žmogui gamtos.

Aš visada sakau, kad yra gamta ir greta jos yra žmogus. Žmogus nėra gamtos centras. Štai paprastas žvirblis, kuris čia straksi, – ta rūšis gyvuoja 3–4 mln. metų nekitusi. O kažkas panašaus į mus, tas homo sapiens – mąstantis žmogus – pradėjo formuotis vos prieš 70–80 tūkst. metų. Ir augimas jo, matyt, buvo per greitas, dėl to kilo daug problemų. Žmogus savo agresyvumu padarė daug žalos gamtai, mat be jokių sentimentų naudojosi viskuo, ko jam reikėjo: mišką iškirto, sudegino, vandenį iš upės ėmė, bet viską darė į tą upę ir upę užteršė, jeigu kažkur apsigyveno, aplink išnaikino visus žvėris.

Mums gal sunku įsivaizduoti, kad taip gali būti, bet gamta su valstybių sienomis nieko bendra neturi. Populiacija auga, gamtos išteklių naudojimas tokio intensyvumo, kad sunku ir suvokti.

Gerumo mūsų pasaulyje trūksta, ir kuo toliau, tuo labiau trūks. Žmonės vieni kitus supras vis mažiau, nes jie vienas kito negirdi.

Yra valstybių, ypač Afrikoje, kur kas 11–15 metų populiacija dvigubėja. Tad poreikiai ten yra didžiuliai ir einama naudojimo plėtros principu. Jeigu žiūrite į Afrikos paveiksliukus, kur užfiksuoti drambliai ir žirafos, žinokite, kad visa tai yra tik nacionaliniuose parkuose. Važiuodami per nesaugomą Afriką jūs nepamatysite jokio didesnio gyvūno.

Žinoma, lyginant su visu tuo pasauliu, mes, Lietuva, dar atrodome labai gerai. Tačiau reikia labai saugotis, nes noras naudoti ir gyventi kenkiant gamtai tebėra labai didelis.

– Tai negi neturime kuo didžiuotis?

– Turime. Pavyzdžiui, per Vilnių plaukia lašišos neršti kiekvieną rudenį, bet... Kiekvieną žiemą sostinės gatvėse išpilama tūkstančiai tonų druskos, kuri su tirpsmo vandeniu nukeliauja į Nerį. Žmonės klausia: kodėl Neryje žuvų nėra? Palaukite, kaip apskritai gamta dar atlaiko tokį stresą, aš nežinau. Skandinavai iš viso niekada nebėrė jokių druskų ir šiandien neberia, ir jie net nesuprastų tokio siūlymo. O pas mus aš net negirdėjau kitokio siūlymo, kad gal baikime. Nė vienas meras apie tai, matyt, net nepagalvojo.

Vilniuje ateina žvėrys net iki miegamųjų rajonų. Čia mums atrodo, kad mes esame didmiestis. O jie ateina miškais sau ramiai, nes čia buvo jų teritorija. Dažni žvėrių susidūrimai su transportu keliuose. Skambina žmonės, piktinasi: kas čia tiems briedžiams atsitiko, kodėl jie keliais vaikšto? Turiu tik vieną atsakymą: žmonės per žvėrių girią nutiesė plentą ir dar pretenzijas, "atpirkimo briedį" rado. Žmogus įsivaizduoja esąs pasaulio centras.

Vingio parke, ten, kur įvažiavimas nuo Gerosios Vilties gatvės iki estrados, kiekvieną pavasarį per kelią keliauja neršti varlės. Tuo keliu važinėja automobiliai. Būna, kai po nakties žiūri, koks 100 varlių sutraiškyta. Prieš keletą metų ėmėmės pavasarį saugoti varles. Ėjome pas merą, prašėme riboti eismą. Iš pradžių buvo labai daug burbėjimo, bet prieš ketvertą metų pasiekėme, kad uždraudė tuo keliu važinėti, kai varlės eina neršti, ženklus pastatė. Žmonės labai pyko: sako, mes čia atvažiuojame sportuoti, bet negalime privažiuoti ir mums reikia 500 metrų eiti. Palaukite, atvažiuojate sportuoti ir negalite nueiti 500 metrų? Tai ko vertas tas jūsų sportas? Ir vis tiek važiuoja žmonės, nors pastatyti ženklai, perspėjimai. Ir tada galvoji, juk kažkoks sąmoningumas turi būti. Na, jeigu ne sąmoningumas, tai bent taisyklių reikėtų laikytis.

Pamenu, prieš daugybę metų atvažiavo į Lietuvą danai gamtosaugininkai. Mes su jais važiavome į Čepkelius. Buvo ruduo. O į Čepkelių raistą tada žmonės autobusais braudavosi spanguoliauti, nors ten rezervatas, draudžiama. Rezervato prižiūrėtojai neturėjo kitos išeities, tad perkasė kelius – iškasė griovius, kad spanguoliautojai nevažiuotų. Danai pamatė, sako, kažkas kelią sugadino. Aiškinam, kad ne, ne kelią sugadino, tiesiog taip nuo spanguoliautojų ginasi. O danai sako: "Mes jums labai gerą būdą pasiūlysim." Galvojam, mums kokią išeitį pasiūlys, kurios patys nesugalvojome. O jie sako: "Jūs paimkite nedidelę lentelę ir užrašykite, kad važiuoti draudžiama – jeigu bus užrašyta, niekas ir nevažiuos."

Tai štai kur mes esame. Mes kalbame: darome kaip Europoje. Ne, mes negalime daryti kaip Europoje, nes mes tos "kalbos" nesuprantame. Jeigu parašyta neliesti, neliesk, jei parašyta neiti, neik. O pas mus tie ženklai nieko nereiškia.

Tobuliausias dalykas, kurį teko matyti: namas taip pastatomas, kad net siena toje vietoje, kur auga didelė pušis, įlinkus. Ir žmogus džiūgauja, nes jis nenukirto medžio, gyvena kartu su ta pušimi. O kaip dabar dažniausiai pas mus stato? Pirma išlygina buldozeriu, padaro "karinį poligoną", o tada stato. Tai toks neįgalumo ir nesupratimo ženklas. Galima tada kiek akys mato išlyginti, padaryti plokštumą, o po to pristatyti metalo-stiklo namų. Man skaudu, nes tų namų niekas neperstatys, jie stovės kaip priekaištas. O po 20–30 metų mūsų anūkai sakys: bepročiai jie buvo, ko čia mums pristatė.

– Esate rašytojas, rašote pažintines knygas apie gamtą vaikams, pasakas. Kodėl vaikams?

– Nes aš žinau vieną paslaptį. Iš vaikų užauga žmonės.

Per pasaką apie gamtos gyvenimą aš jiems papasakoju daugiau nei bet kuris vadovėlis. Ir vaikas neturi jausti, kad aš jį kažko mokau. Susitikimuose su vaikais dažnai rimtu veidu pasakau: žinau, kad jūsų mylimiausios knygos yra vadovėliai. Vaikai švilpia, trypia kojomis, šaukia, purto galvas. Jiems nepatinka vadovėliai. O juk labai daug žinių jiems galima perteikti per pasaką, per gražų pasakojimą, nepamokslaujant.

Aš esu vaikų rašytojas ir tuo didžiuojuosi. Vaikams rašyti tikrai nėra lengva. Bet mano tikslas, kad vaikas, perskaitęs knygą, pajustų visa tai, ką norėjau jam pasakyti. Tiesiog pajustų, kad kažką gavo. Toks yra mano kredo ir aš taip dirbu. Tai nereiškia, kad aš užsirašau ant lapo: reikia vaikams šioje knygoje paaiškinti tą ir aną. Ne. Tiesiog reikia kalbėtis su žmogumi taip, kad jis savyje atrastų tai, ką norėjai jam duoti.

Prieš keliolika metų parašiau ilgą pasaką "Velniukas ir vieversiukas". Kaip ir "Maži ežiuko sapnai", tada ji buvo išrinkta Metų knyga vaikams. Patys Lietuvos vaikai balsavo. Kaip tik tada aš susitikime vienoje mokykloje klausiau vaikų: kaip manote, apie ką ta pasaka. Atsistojo berniukas, gal koks trečiokas, susivėlęs, ką tik po futbolo. Sako: "Aš perskaičiau, man patiko. Galvoju, kad čia knyga apie gerumą." Vos neapsiverkiau tada. Taip, apie gerumą, bet toje pasakoje nebuvo nė vieno žodžio "geras", "gerumas". Vadinasi, vaikas suprato, ką aš norėjau pasakyti.

Gerumo mūsų pasaulyje trūksta, ir kuo toliau, tuo labiau trūks. Žmonės vieni kitus supras vis mažiau, nes jie vienas kito negirdi. Neseniai vaikštinėjau Kairėnų botanikos sode. Lygutė – miškinis vieversys – kad gieda, kad trioskia. O jaunimas eina, ausyse ausinės, ir nė vienas jos negirdėjo. Jie net tarpusavyje nesikalba, tai kaip jie vienas kitą gali suprasti?..