Sako, kad mes labai mėgstame peikti patys save. Kad nemylime savo miesto. Tačiau ne visi vilniečiai tokie. Vilniuje apstu pavyzdžių, kai žmonės savo miestui negaili nei laiko, nei jėgų.

Vilniaus istorijos saugotojai

"Šitame name aš užaugau. Čia lįsdavau pro tvorą bėgdamas pas draugą po pamokų. Šitoje kompiuterių parduotuvėje kažkada veikė visame mieste gerai žinomas restoranas." Sostinėje nuo vaikystės užaugusiems vilniečiams kone kiekvienas namas ar gatvelė skatina prisiminimus. Ir jie nenori leisti jiems nugrimzti užmarštin.

"Kultūros sostinės renginius pradėjome fejerverkais. Tačiau jie palieka įspūdį tik kelioms akimirkoms. Kurie jaučiamės tikri miestelėnai, turime rūpintis mūsų praeities išsaugojimu. Per mažai turime istorijos ženklų viešosiose erdvėse. Istorinės atminties mums reikia, kad mylėtume savo miestą, kad galėtume jausti istorinių žingsnių aidą ir savo ateitį, darbus mieste planuoti su istorine perspektyva", – apskritojo stalo diskusijoje miestiečiams kalbėjo etnologas prof. Libertas Klimka.

Jis iškėlė idėją atstatyti miesto ribas kadaise žymėjusius Baltuosius stulpus ir greit surado norinčių padėti įgyvendinti šią iniciatyvą. "Manau, neturėtų atsirasti tokių, kurie priešintųsi šiai gražiai idėjai ir kiekvienam vilniečiui turėtų būti garbės reikalas prie to prisidėti", – sakė M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas.

"Kadaise čia buvo miesto ribos, pro čia būdavo įvažiuojama į Vilnių ir dabar šioje vietoje yra Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Reikia, kad vilniečiai žinotų, kas su kuo susiję", – entuziastingai kalbėjo gyventojų asociacijos "Naujamiesčio Vingis" atstovė Regina Katkevičienė.

Tiesa, daugeliui į diskusiją susirinkusių vilniečių mieliau buvo kalbėtis ne apie tai, kas istorinėje vietoje vyko prieš porą šimtmečių, o prisiminti savo jaunystę, kai buvusių miesto vartų garbei Baltaisiais stulpais buvo vadinama autobusų stotelė.

Jaunimas miestui neabejingas

Skeptikai pasakytų, kad miesto istorija rūpi tik vyresniosios kartos atstovams. Kad šių dienų jaunimas nebe toks. Jei visą dieną važinėsitės viešuoju transportu, tikrai bent kartą išgirsite auksinę frazę: "Na, bet ir jaunimais šiais laikais..." Jie nevalyvi, triukšmingi, nemandagūs, jiems niekas nerūpi – kritikos strėles į jaunąją kartą mėgsta negailestingai laidyti garbaus amžiaus vilniečiai.

Teisybės yra. Sunku būtų patikėti, kad pakuotes nuo "McDonald's" maisto ar vienkartinius kavos puodelius miesto centre išmėto iš turgaus grįžtančios močiutės. Ar kad meno nė iš tolo neprimenančius grafitus ant šviežiai nudažytų namų sienų naktimis piešia "Bočių" sąjungos nariai.

Taip, jaunimo "indėlis" į miesto šiukšlinimą sudaro didžiąją dalį. Tačiau taip buvo visais laikais – jaunystės kvailystės praeina. O šalia tų, kuriems už viską svarbiau tik laukiniai vakarėliai, atsiranda ir kitokio jaunimo – tokio, kuriam rūpi, kas atsitiks jų miestui.

"Gimiau, užaugau Vilniuje ir neįsivaizduoju kito miesto, kuriame galėčiau gyventi. Jei galiu kažkuo prisidėti prie jo ateities kūrimo, stengiuosi taip ir daryti", – šypsojosi studentas Domantas Širvinskas. Dvejus metus jis rašo populiarų tinklaraštį eziukasvilniuje.lt apie mūsų miesto gyvenimą, jo kasdienybę ir perspektyvas.

Pastaruoju metu vaikinui labiausiai nerimą kelia Lukiškių aikštės likimas, todėl su bendraminčiais jis suorganizavo iniciatyvinę grupę, siekiančią, kad savivaldybė, priimdama sprendimus, nepaliktų nuošalyje visuomenės.

"Vilniuje trūksta gerų viešųjų erdvių. Nenorime, kad atsitiktų kaip su paminklu Vinco Kudirkos aikštėje. Ši vieta – pati geriausia mieste, vien dėl to ji yra traukos centras, tačiau baisus paminklas aikštės viduryje visus atstumia. Norime turėti vietą, kur iš tikrųjų būtų malonu pabūti", – savo nuomonę dėstė D.Širvinskas.

Pradžia jau padaryta

Lukiškių aikštė, Baltieji Vilniaus stulpai – tai tik pora iš daugelio vilniečių iniciatyvų, darbų, kuriuos dar reikės padaryti. Savivaldybės interneto puslapyje vilniečiai siūlo savo idėjas, kaip atgaivinti Gedimino prospektą: jie nori čia matyti fontanus, muzikantus, prekybininkus, tautodailininkus. Vis daugiau žmonių buriasi į bendruomenes: jau susigyvenę užupiečiai, jų pavyzdžiu seka Pilaitės gyventojai, po truputį žengiami pirmieji žingsniai kituose rajonuose.

Tai – planai, tačiau iki šiol jau nuveikta ne tiek mažai. Sutvarkytas Jurgos skveras. Tradicija tampanti "Gatvės muzikos diena". Žmonių kūrybiškumo, bendradarbiavimo dėka sukurta išskirtinė rajono dvasia Užupyje. Visuomenės pastangomis užkirstas kelias Sapiegų rūmų privatizacijai. Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, kelis dešimtmečius puoselėtas menininkų pastangomis, galiausiai jų pačių padovanotas savivaldybei – kad tik būtų įmanoma juo kuo geriau pasirūpinti. Gal vis dėlto yra kuo didžiuotis?