Pamirštoji "Elfa" atgyja

Naujamiestyje vilniečių traukos centru tapęs Menų fabrikas "Loftas", organizuojantis įsimintinus koncertus, vakarėlius, vizualiųjų menų, teatro, šokio, madų festivalius. Neseniai čia įsikūrė ir šiuolaikinio meno galerija "Open Gallery", kurioje menininkai savo darbus kuria tiesiog ant pramoninių pastatų sienų, pilką industrinę erdvę atgaivina šviesos instaliacijos, net stogai tampa meno ekspozicijų platforma.

Daugeliui koncertų ir improvizuotų parodų lankytojų yra naujiena, kad sovietmečiu šioje vietoje 45 metus veikė šalies elektrotechnikos milžinė gamykla "Elfa".

Čia prasideda ir A.Kazlausko pasivaikščiojimas po pramoninį Naujamiestį. O "Elfos" istorija prasidėjo 1948 m. dabartinių Vytenio-Kauno-Švitrigailos-Panerių g. kvartale. Statyboje kartu su paprastais darbininkais dirbo ir vokiečių karo belaisviai.

"Pastatas išsiskiria iš to meto tipinių fabrikų, statytų kaip paprastos "dėžutės" – išorės sienas puošia kolonų imitacijos, buvusiame administracijos korpuse yra išlikęs įspūdingas vitražas, – sakė gidas. – Tai, kad čia buvo gamykla, dabar primena tik ant sienos šalia įėjimo į buvusiame štampavimo ceche įsikūrusią parduotuvę išlikęs logotipas."

Nuo 1955 m. įmonėje pradėta gaminti magnetofonus ir patefonus. "Elfa-6", "Daina", "Spalis", "Gintaras" – šiuos pavadinimus vyresnioji karta dar puikiai pamena. Lietuvoje tai buvo deficitiniai modeliai, nes kone 99 proc. "Elfos" produkcijos keliavo į plačiąją Sovietų Sąjungą ir net Vakarų šalis. Dabartinė didžiausia šalyje gamybinė įmonė turi apie 2 300 darbuotojų, o "Elfoje" prieš 34 metus dirbo net 8 300 žmonių. Tai buvo tarsi atskiras miestelis, kur vykdavo sporto varžybos, estrados konkursai, veikė muziejus, buvo leidžiamas vietinis laikraštukas "Elfietis".

Vilniaus pakraščiai – nė kiek ne menkesnis mūsų istorijos, kultūros paveldas nei užsienio turistų okupuotas Senamiestis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, "Elfa" neatlaikė konkurencijos ir 1993 m. bankrutavo. Didžiulio komplekso patalpos dalimis išnuomojamos kitos paskirties įmonėms, biurams, taip 2010 m. čia atsirado ir populiarusis "Loftas".

"Čia veikia ir pramonės įmonė "Hanning Vilnius", įsteigta 2004 m. žinomos vokiečių kompanijos. Ji gamina elektros variklius ir variklių komponentus, taigi, galima sakyti, tai yra nelabai toli nukrypstantis "Elfos" paveldas", – sakė A.Kazlauskas.

Gaminome ir kosmosui

Šioje Naujamiesčio dalyje buvo daug gamyklų, kurias apeiti prireikia apie pustrečios valandos. Į maršrutą įeina ir Šlifavimo staklių gamykla, ir garsieji "Vilniaus grąžtai", ir slapta sovietinė karinės pramonės gamykla.

"Turiu galybę skaičių, kiek ko tose įmonėse būdavo gaminama, bet mano tikslas nėra labai gilintis į kiekvienos gamyklos smulkmenas, žmonėms įdomūs bendresni dalykai, nes dabar apie tuos laikus beveik nekalbama, – pastebėjo A.Kazlauskas. – O, pavyzdžiui, ką iš tiesų gamino T.Ševčenkos ir Švitrigailos gatvių kampe buvusi "Pašto dėžutė", dar vadinta "Penkiukėmis", tiksliai net nežinome ir vargu ar sužinosime, nes ji dirbo karinei pramonei. Apskritai tai buvo radijo bangų matavimo prietaisai, kurie galėjo būti naudojami ir aviacijoje, ir povandeniniuose laivuose, ir kosmonautikoje.

Gamykla turėjo ir itin įslaptintų padalinių, prie kurių joks prašalaitis nė neprisiartindavo, tik keli darbuotojai. Būdavo, kad žmogus gamina kokią nors detalę ir nė nenutuokia, kur konkrečiai ji nukeliaus ir bus panaudota."

"Penkiukių" teritorija šiuo metu irgi išparceliuota. Kad čia buvo slapta gamykla, teprimena meno galerija "555" ir viešbutis tokiu pačiu pavadinimu.

Buvusios Vilniaus grąžtų gamyklos kvartale tarp T.Ševčenkos ir Birželio 23-iosios gatvių šiandien iškilęs daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalas. O dar prieš keletą metų čia riogsojo vienos didžiausių visoje Europoje gamyklos pastatų griaučiai. Pasak A.Kazlausko, 1957 m. savo veiklą pradėjusios įmonės produkcija buvo eksportuojama į 85 šalis, naudojama gaminant kuo įvairiausius daiktus – nuo laikrodžių iki automobilių.

"Lietuviški grąžtai ir dabar labai vertinami Europoje ir pasaulyje, tik buvusios milžiniškos gamyklos Vilniuje nebeliko – po privatizavimo gamyba palaipsniui buvo perkelta į Raseinius, ten dirba kelios dešimtys žmonių, didumą produkcijos eksportuoja į užsienį", – teigė A.Kazlauskas.

Jaunimui rūpi egzotika

Galbūt daugeliui gali pasirodyti keista, kad slapčiausias, regis, niekuo neišsiskiriančių sostinės vietovių istorijas ekskursijų lankytojams atskleidžiantis gidas – ne istorikas, o ekonomistas, buvęs banko darbuotojas. Be to, "Elfos" bei kitų įžymiųjų Vilniaus gamyklų klestėjimo laikais 27 metų vyras dar net nebuvo gimęs.

"Man patinka tikri, materialūs dalykai, – sakė jis. – Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas interaktyvu, virtualu, norisi kažko apčiuopiamo, ir pramonė man natūraliai labai įdomi tema. Be to, man patinka idėja, siūlanti remti lietuvišką pramonę, pirkti Lietuvoje pagamintas prekes, žinoma, jeigu jos nėra kažkokios itin specifinės. Kodėl turėčiau pirkti "Hugo Boss" kostiumą, jeigu galiu pirkti "Lelijos"? Kam man kiniški grąžtai, jeigu galiu pirkti lietuviškus. Gal sumokėti teks šiek tiek brangiau, betgi ne milijonais tas prekes perkame."

Medžiagą visoms ekskursijoms A.Kazlauskas renkasi pats, o ją neretai papildo ir patys ekskursantai: "Ateina buvęs darbuotojas arba žmogus, kurio tėvai dirbo gamykloje, ir priduria įdomių dalykų, naujų faktų. Tada ieškau jų patvirtinimo rašytiniuose šaltiniuose – taip ir pildosi pasakojimai."

Į ekskursijas kartais susirenka apie 80–100 žmonių. Gidui tenka naudotis megafonu, kad toks būrys išgirstų jo pasakojimą.

"Labai įvairių žmonių ateina – vienus gamyklos domina dėl to, kad kažkas iš artimųjų ar kaimynų yra ten dirbę, kiti gal tik pavadinimus yra girdėję, o per ekskursiją gali sužinoti daugybę faktų, kuo buvo įžymios tos gamyklos, – kalbėjo A.Kazlauskas. – Aišku, tos istorijos įdomesnės jaunimui, visų pirma dėl to, kad sovietmetis jiems – tam tikra egzotika. Kita vertus, didžioji dalis ateinančių jaunuolių yra ne vilniečiai, o atvažiavę į sostinę studijuoti. Apie Senamiestį jie dar kai ką žino, atvirukų matę, gal ir knygų skaitę. Naujamiestis daro visiškai kitokį įspūdį – stovi prieš akis grandioziniai pastatai, ir natūraliai kyla smalsumas: o kas gi ten buvo?"

Keliauti kviečia knygos

Pernai A.Kazlauskas išleido knygą "Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją", kurioje išsamiai aprašyta 11 maršrutų su žemėlapiais po Naująją Vilnią, Markučius, Užupį, Rasų kalvas, Panerių pušynus, tolimąją Pilaitę ir kitas tolėliau nuo miesto centro ir Senamiesčio esančias vietoves.

Vos tūkstančio egzempliorių tiražu išleistas ekskursijų vadovas labai greitai ištirpo. Šiuo metu gidas rengia naują knygą, į kurią sudės naujus 11 maršrutų po miegamuosius ir pramoninius Vilniaus rajonus, mažai tyrinėtą Savanorių prospektą – buvusią radijo komponentų gamyklą, "Silikatą", antrąją šiluminę elektrinę.

"Supažindinsiu ir su Pavilnio geležinkeliečių kolonija, statyta XX a. pradžioje, kurioje yra daug gražių namų. Į enciklopediją nepretenduoju, bet bus daug archyvinių nuotraukų, sakyčiau, pažintinis kelionės vadovas su pliusu – pasiūlymų, kur pasidairyti akyliau, pikantiškų vietelių smalsus keliautojas tikrai suras. Vilniaus pakraščiai – nė kiek ne menkesnis mūsų istorijos, kultūros paveldas nei užsienio turistų okupuotas Senamiestis", – neabejojo A.Kazlauskas.