Į gaisrą Baltų pr. atskubėjusią ugniagesių komandą kolegos vadina išskirtine. Būtent jai teko darbuotis ir po sprogimo „Karigės“ gamykloje„, ir kituose dideliuose gaisruose. “Emociškai? Taip – Šilainių gaisras buvo kitoks: pirmą kartą Kaune žmonėms teko šokti iš daugiabučio", – pastebėjo ugniagesių gelbėtojų operacijų vadovas Rimvydas Paulauskas.
Stalo žaidimas
„Stalo žaidimas“ – degantis devynaukštis, gelbėdamiesi nuo liepsnų iš namo šokinėjantys žmonės, sudėtingas privažiavimas, kiemai užstatyti automobiliais. Ugniagesiai mato atvira liepsna degantį stogą.
Ugniagesiai gelbėtojai stalo žaidimais vadina situacijų imitavimą. Būtent tokį „stalo žaidimą“ Kauno ugniagesių komanda sprendė prieš tragiškuosius įvykius Šilainiuose. Tada juos ir pasiekė pranešimas apie gaisrą Baltų pr.
„Tai, ką išbandėme per treniruotę, buvo labai panašu į tai, ką patyrėme tą naktį Šilainiuose“, – šyptelėjo darbams vadovavęs Rimvydas Paulauskas.
„Niekas nenutinka atsitiktinai. Būtent mūsų pamainai šitą gaisrą teko gesinti, – lemties sudėliotus taškus minėjo R.Paulauskas. – Per “stalo žaidimą„, kai teko imituoti gaisrą, vyrai užduotis įvykdė gana gerai. Tad galima sakyti, kad į gaisrą Šilainiuose atskubėjome tarsi pasitreniravę.“
Išskirtinė komanda
Ugniagesių komandai, dirbusiai Baltų pr., ne pirmą kartą tenka sudėtingos užduotys. Būtent per jų pamainos budėjimą Kauną sudrebino sprogimas „Karigės“ baldų gamykloje. Tiems patiems pareigūnams teko skubėti ir į degančią medienos įmonę Lapėse.
„Kiekvieną kartą, kai atvažiuojame, kas nors dega. Taip nutiko ir Šilainiuose. Mūsų pagrindinė užduotis buvo išgelbėti žmonės“, – prisiminęs lemtingojo sekmadienio įvykius sakė R.Paulauskas.
„Tokioje situacijoje nėra laiko abejonėms. O ir dirba šį darbą tie, kurie gali dirbti. Tą naktį Baltų pr. vyrai dirbo kaip vienas kumštis“, – apie pasitikėjimą komanda kalbėjo operacijos vadovas.
Kiekvienas žinojo, ką turi padaryti, ir savo darbą darė. „Apsaugos, kvėpavimo aparatai. Žmonių paieška!“ – daugiausiai kartų tą naktį skambėjusi komanda.
„Padariau. Kas toliau?“ – sulaukę nurodymo gelbėtojai skubėjo atgal į dūmų pilną namą atlikti naujos užduoties. Ir taip visi ratu. Spėjama, kad karštis degančiame bute galėjo siekti apie 800 laipsnių. Ugniagesių šalmai po šios gelbėjimo operacijos liko deformuoti.
Sustyguoti veiksmai
Pranešimas apie gaisrą Baltų pr. gautas apie 3 val. ryto. „Butas kaip butas. Eilinis gaisras. Didesnių pajėgų pagal pirminį pranešimą lyg ir nereikėtų“, – pradžią prisiminė R.Paulauskas.
Jau po trijų minučių pirmieji įvykio vietoje buvo Šilainių komandos ugniagesiai gelbėtojai. Dar neprivažiavus prie pat liepsnojančio namo, komandos vyresnysis Artūras Petrovas pamainos operacijų vadovui perdavė, ką mato. Tuomet ir paiškėjo, kad atvira liepsna veržiasi pro balkoną, virtuvę, privažiuoti prie įvykio vietos buvo sunku. Naktiniai daugiabučių kiemai virtę automobilių stovėjimo aikštelėmis.
Vis dėlto A.Petrovas, privažiavęs arčiau degančio namo, suskubo centrui pranešti: „Yra iš daugiabučio iššokusių žmonių, reikia kuo daugiau pagalbos žmonėms gelbėti, evakuoti.“
Pagal jo pasakojimą operacijos vadovas ir turėjo nuspręsti, ar labai sudėtinga yra situacija.
„Su manim Kaune budi šeši pamainos vadai. Pagal kiekvieno jų balso tembrą aš jau galiu suprasti, kas vyksta. Per tiek metų, kiek su juo dirbu, tokį A.Petrovo balsą girdėjau pirmą kartą“, – pauzė išdavė, kad tąkart R.Paulauskas iškart suprato, kad Šilainiuose situacija yra siaubinga.
Puiki žvalgyba
Viskas vyko vienu metu. Pamainos vadas įvertino situaciją, davė nurodymus komandai ir nuolat apie viską pranešdavo operacijų vadovui. Po akimirksnio gelbėtojai įžengė į liepsnojantį daugiabutį.
Vieni ugniagesiai, užsidėję kvėpavimo aparatus, puolė gesinti buto, kuriame kilo gaisras. Kiti, nedelsdami nė akimirkos, ėmėsi žmonių paieškos ir pradėjo jų evakuaciją.
Pamainos vadas, bėgdamas aplink namą, įvertindamas situaciją tą akimirką, koordinavo kolegų veiksmus. Staiga jo dėmesį patraukė ant balkono atbrailos kabantys žmonės, šaukiantys pagalbos. Jie buvo iš lemtingojo buto.
„Pamainos vadas teisingai paskyrė žmones – vieni gesino gaisrą, kiti užsiėmė paieška – tai buvo pirmieji, tačiau patys svarbiausi ir teisingi veiksmai atvykus į įvykio vietą. Paskui vos ne kas minutę prie jau dirbančiųjų Šilainiuose gelbėtojų jungėsi atvykstantys kolegos“, – didžiulį tempą ir komandinio darbo svarbą aiškino A.Paulauskas.
„Pirmieji atvažiavo gelbėtojai iš Šilainių komandos, po to – iš Karaliaus Mindaugo pr., kiti – iš Mituvos gatvės ir mes, po to dar viena komanda ir taip toliau“, – operacijos seką dėstė gelbėtojas.
Į gelbėjimo operaciją susirinko 29 ugniagesiai.
Emocijoms nepasidavė
„Emociškai? Taip – šis gaisras buvo kitoks. Tai pirmas gaisras Kaune, kai žmonės šoka iš daugiabučio. Jau po šio įvykio kalbėjau su dar ilgiau dirbančiais gelbėtojais – jie sakė, kad tokio gaisro Kaune nebuvo. Lietuvoje – panaši situacija buvo. Vilniuje, Žirmūnuose, prieš šešerius metus iš daugiabučio žmonės šokinėjo, kai negalėjo privažiuoti autocisternos“, – buvusios įtampos nemėgino slėpti R.Paulauskas.
Tokius žmonių klyksmus, kokie skambėjo tą naktį Baltų pr., gelbėtojai išgirsta retokai: gelbėkite, padėkite, negaliu išsilaikyti, šoksiu. Net ir esant tokiai panikai, gelbėtojas negali pasiduoti emocijoms.
„Visko buvo. Bet turi atsiriboti ir dirbti darbą. Kitą kartą, norėdamas ką nors greičiau atlikti, gali padaryti elementarių klaidų ir niekam nebepadėti. Spontaniškai nerdamas į dūmus ar dar kaip nors kitaip emociškai elgdamasis, gali tik dar daugiau bėdos pridaryti“, – R.Paulauskas santūriai aiškino, kokį emocinį krūvį teko išgyventi gelbėtojams.
Svarbiausia visus surasti
Pragaru virtusioje Šilainių daugiabučio laiptinėje ugniagesiai beldėsi į visų butų duris. Viena paniška situacija keitė kitą. Seneliai išėjo į laiptinę pasižiūrėti, kas vyksta. Tvarkingai užrakino šarvuotas duris, nes lovelėse ramiai miegojo dvi anūkėlės.
Suvokę, kas vyksta, atgal į butą žmonės grįžti jau nebegalėjo. Laiptinė nuo trečio iki devinto aukšto skendėjo dūmuose, be kvėpavimo aparato įeiti buvo jau nebeįmanoma. Kiek trunka laukimas, kol pamatai anūkes gelbėtojų rankose?
Ugniagesiai rado mergaites. Savo lovelėse mažylės miegojo taip pat ramiai, kaip jas ir buvo palikę seneliai.
Kitame bute taip pat pavyko išvengti tragedijos. „Ten gyvena kurčnebyliai. Jie būtų nieko negirdėję. Laimė, kad pas juos liko nakvoti nėščia dukra“, – keistus sutapimus minėjo R.Paulauskas.
Nukėlė devynis
Pačiame įkarštyje operacijų vadovą pasiekė pranešimas: jau atvažiavo keltuvas. Vienas kabojęs ant balkono atbrailos žmogus jau nukeltas. Nukeltas ir antras. Vadas suskaičiavo devynis nukeltus žmones.
Kol kas tik filmuose galime matyti gelbėjimo darbams skirtas specialias pripučiamas pagalves, ant kurių žmonės saugiai galėtų nušokti. Lietuvos gelbėtojai tokių neturi.
Gal po šio įvykio bus sprendžiama ir tai, ką daryti, kad daugiabučių kiemai sunkiai išvažiuojami.
Vis dėlto tą naktį automobiliais užgrūstame daugiabučių kieme buvo priimtas neeilinis sprendimas. Jei per automobilius gelbėtojai negalės privažiuoti, nežiūrėti į nieką, užsimerkti ir važiuoti.
„Brauksime šonus, nieko tokio – geležis yra geležis. Kai matai septintame aukšte ant atbrailos kabantį žmogų ir nežinai, kas jam gali nutikti, kiek ilgai jam pakaks jėgų, kažkaip visai kitaip vertini, ar verta lėtinti tempą, milimetrais skaičiuoti, kad nekliudytum palikto automobilio“, – sakė R.Paulauskas.
Nelaimė suvienijo
Kai kuriuos trukdžiusius automobilius gelbėtojai pernešė rankomis. Įkvėpti jų pavyzdžio prisijungė ir aplinkinių namų gyventojai. Jie patys nešė į šona automobilius ir laisvino kelią ugniagesiams.
Gelbėtojams tą lemtingąjį sekmadienį Šilainiuose teko ir savo kūnais dengti į lauką ištrūkusius sužeistuosius. Iš viršaus krito nuodėguliai, o sužeistųjų, gulinčių po degančiu balkonu, judinti nebuvo galima, kol neatvyks greitoji medicinos pagalba. Visą tą laiką gelbėtojai buvo lyg skydas sužeistiesiems.
Vyrai pasikalbėjo
Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko sprendimu, kai ta pati komanda susirinko į eilinę budėjimo pamainą po keturių poilsio dienų, juos aplankė kariuomenės kapelionas Tomas Karklys. „Visaip būna. Gelbėtojai – irgi žmonės, pasąmonėje gali likti paprasčiausia baimė eiti į darbą“, – susitikimo motyvą aiškino Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovė spaudai Džiuginta Vaitkevičienė.
Kapelionas atsinešė šakotį, visi sėdo prie vieno stalo ir šnektelėjo gurkšnodami arbatą. „Labai gerai. Reikėjo tokio pokalbio. Paprasčiausiai reikėjo išsišnekėti“, – sutiko R.Paulauskas. Tiesa, apie operaciją Baltų pr. vyrai šnekėjosi jau tik susirinkę į darbą.
Dar kartą analizavo savo veiksmus. Svarstė, ar galėjo padaryti ką nors kitaip, geriau, greičiau. „Nepadarėme klaidų. Viską padarėme gerai“, – prie bendros išvados su komanda priėjo R.Paulauskas. Operacijos vadovas neturėjo priekaištų tos nakties gelbėtojams.
Naujausi komentarai