Ūkininkų turgelių idėja visą Lietuvą užkrėtęs žemės ūkio kooperatyvo "Lietuviško ūkio kokybė" vadovas Mindaugas Maciulevičius už nuopelnus Vilniui gautą Šv. Kristoforo statulėlę mielai padalytų į tūkstančius gabalėlių – po vieną kiekvienam ūkininkui, pirkėjui ir praeiviui.

– Kaip kilo mintis organizuoti ūkininkų turgelius?

– Aštuonerius metus gyvenau Airijoje, daug trankiausi po užsienį. Tai yra normalus realizacijos būdas. Jis labai patogus. Ne visi ūkininkai yra pajėgūs pagaminti tiek, kad išlaikytų parduotuvę. O čia: atvažiavai į vieną vietą, į kitą – automobilinės parduotuvės atitinka visas higienos normas. Grįžęs iš užsienio negavau tų produktų: buvau pripratęs su šeima užeiti čia į ūkininko mėsinę, čia į kepyklėlę, čia į daržovių krautuvėlę, o to, ko trūksta, – į prekybos centrą. Grįžęs į Lietuvą to neradau. Tai buvo natūrali rinkos niša. Neišradinėjome dviračio – tiesiog pritaikėme Vakarų Europos modelį.

– Kaip vilniečiai pirkėjai paveikė turgaus asortimentą?

– Didelį dėmesį skirsime būtent asortimentui plėsti. Jau dabar galime pasigirti nemažai neįprastų sūrių – kiekviena šeimininkė turi savo receptus, pradėtos spausti taip pat neįprastos desertinių obuolių sultys, o ir kainos gerokai mažesnės nei tų parduotuvinių koncentratų. Turime daug ir kitokių produktų, kurių prekybos centruose neįmanoma įsigyti. Per metus pasiekėme tikrai daug.

– Kas, jūsų manymu, labiausiai prisidėjo prie šios sėkmės?

– Didžiausias nuopelnas – miestiečių ir ūkininkų. Vilniečiai ateina, apsiperka, neatsižvelgdami į orą, jie mus palaiko. Labai dėkoju vilniečiams už supratimą. Gal kas pataikė nusipirkti prastesnį produktą, bet tie žmonės sugrįžo ir ūkininkui pranešė. Ūkininkas juk nėra tas gobšus prekiautojas – jis ir pinigus grąžina, ir gaminį pakeičia, ir magaryčių įdeda. Kiti pirkėjai ūkininkams ir patarimų duoda – ryšys nuolatinis. Jeigu ne didelis vilniečių palaikymas nuo pat pradžių, būtų buvę gerokai sunkiau.

O ūkininkams noriu padėkoti už tai, kad jie patikėjo ta idėja, investavo tikrai didelius pinigus. Jie dirba kas rytą, kas vakarą, labai stengiasi. Jų gaminami produktai vis labiau tobulėja. Tas turgelis, kurį mato vilniečiai, – tik pradžia, tik kūdikystė. Plėsis asortimentas, gerės skoninės savybės, gaminių išvaizda.

Ir apdovanojimas – ne man vienam, jokiu būdu! Tai yra ūkininkų ir vilniečių nuopelnas.

– Kuo skiriasi prekyba turgelyje nuo prekybos centro?

– Turgelyje žmonės pasišneka aktualiomis temomis – ir apie politiką, ir apie tą, ir apie aną. Groja muzikantai, visi patenkinti. Mes nesame tas vulgarus prekybos būdas. Visi pirkėjai – tarsi mūsų šeima. Pavyko į prekybą sugrąžinti žmogiškuosius santykius. Prekybos centras – didelis sandėlys. Ten atėjai, susikrovei viską – ir neši kudašių.

– Kiek teko stebėti, kai vyksta prekyba turgeliuose, šalia esantys prekybos centrai ištuštėja. Ar prekybos tinklai ant jūsų nepyksta?

– Tikrai nebandome su kuo nors konkuruoti. Jie patys sudarė mums sąlygas plėstis. Per jų greitą augimą, kainų mažinimą aukojant kokybę ir susidarė sąlygos mums atsirasti. Bet mes vienas kitą papildom. Juk ūkininkas ant medžio skalbimo miltelių neaugina, o jų vis tiek reikia. Kai turgelis yra prie prekybos centro – tai naudinga ir jiems, ir mums. Ir keli ūkininkai, pardavę kelis butelius pieno, tikrai nenuvarys "Maximos" į bankrotą.

Pastebėjome, kad ir stambieji maisto produktų gamintojai vis labiau orientuojasi į kokybiškesnę, ekologišką produkciją. Galbūt mes buvome tas lengvas spyris į užpakalį (juokiasi).

– Kaip krizė atsiliepė turgeliams?

– Ji juntama, be jokios abejonės. Matyti, ateina močiutė ir paskutinius centukus krapšto. Būna, ir nusidera. Žmonės labiau derasi, ieško pigesnių prekių, jas pirmiausia ir išperka. Turi ieškoti būdų produkciją parduoti pigiau neaukojant kokybės. Nė vienas iš mūsų nesiekia pralobti per naktį.

Mes irgi kenčiame nuo krizės. Visų pirma, dėl perkamosios galios kritimo ryškiai sumažėjo apyvarta. Nors žmonių nesumažėjo, jie perka mažiau. Tarkim, tas, kas pirkdavo po du sūrius, dabar perka tik vieną ar vos pusę. Nori to ar ne, turim tai išgyventi sukandę dantis. Ir turime vieni kitus palaikyti. Ir ieškome, kaip ir ką dar atpiginti.

Tačiau turgeliai daugelį išgelbėjo nuo skaudžiausių krizės padarinių. Daugeliui pieno gamintojų turgelis tapo išsigelbėjimu nuo bankroto. Buvo toks laikas, kai pieno supirkimo kainos buvo gerokai mažesnės už savikainą. Dabar kai kurie mūsų pienininkai apskritai atsisakė tiekti pieną perdirbėjams ir viską veža tik į turgelį.

Ieškome būdų dar sumažinti kainas. Norėtųsi paskatinti vilniečius, kad dar daugiau jų ateitų į turgelius. Tai padėtų ir išplėsti prekių asortimentą, ir sumažinti kainas.

– Ar pavyks turgeliams išlaikyti žemas kainas?

– Remiantis Vartotojų instituto atliktu tyrimu, pieno ir mėsos produktai turgeliuose maždaug 30 proc. pigesni nei prekybos centruose. Šiek tiek sudėtingiau su daržovėmis: prekybos tinklai jas perka urmu, o su Lenkijos ir Ispanijos gamintojais nepakonkuruosi. Bet šios problemos, manau, netolimoje ateityje išsispręs. Degalai brangsta, elektra brangsta. Kainų nenorime kelti.

– Kokie jūsų ateities planai? Galbūt plėsite ūkininkų turgų tinklą?

– Be jokios abejonės. Pagrindinis darbas šiems metams: kokybės užtikrinimas ir "Lietuviško ūkio kokybės" prekės ženklo – žaliojo obuolio – plėtra. Žmonės jau dabar iš tiesų patenkinti. Jeigu būna vienas kitas atvejis, jog prastesnės kokybės produkcija, labai svarbu, kad žmonės grįžtų ir praneštų ūkininkui – kad būtų atgalinis ryšys. Dabar kaip tik diegiame savikontrolės sistemas. Pagrindinis dalykas bus pieno tyrimai – jie bus atliekami kasdien. Tai yra pačių ūkininkų iniciatyva.

Jau turime šviežios žuvies iš Baltijos jūros. Yra du laivai, kurie Baltijoje gaudo žuvį specialiai Vilniui.

Praėję metai buvo starto, plėtros metai. Šiemet analizuosime, ko reikia, kad užtikrintume turgelių darbą be priekaištų, tą tikrąją lietuviško ūkio kokybę. Vilniuje po truputį bus atidarytos dar kokios penkios naujos prekybos vietos. Tikslių vietų dar neturime, bet po truputį dairomės.

Mindaugo Maciulevičiaus dosjė

Iš Kauno kilęs M.Maciulevičius buvo vienas iš daugybės laimės ieškotojų, po Rusijos krizės patraukusių uždarbiauti į užsienį. Aštuoneri metai Airijoje jaunam verslininkui išėjo tik į naudą – jis aktyviai įsitraukė į vietos lietuvių bendruomenės veiklą, atstovavo Airijos lietuvių verslininkų asociacijai. Iškalbos nestokojantis vaikinas dirbo ir Lietuvos radijui – ruošė reportažus apie tautiečių gyvenimą svetur. Gyvenimas Airijoje sekėsi puikiai – savąją nišą atradęs M.Maciulevičius įkūrė nuosavą reklamos agentūrą, verslas ėjosi gerai, tačiau Tėvynės ilgesys nugalėjo, ir jis grįžo į Lietuvą.

Šv. Kristoforo statulėlė – ne vienintelis M.Maciulevičiui įteiktas apdovanojimas už ūkininkų turgelių idėją. Jis taip pat išrinktas Lietuvos radijo metų žmogumi. Anksčiau šį titulą yra gavęs prezidentas Valdas Adamkus ir būrys visuomeninkų.