Pasiūlė susimesti

Šių metų liepą Turto bankas paskelbė aukcioną, kuriame buvo parduodamas sostinės senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, stovintis trijų aukštų pastatas su palėpe. Pastato langai išeina į Rotušės aikštę, šioje vietoje dideli vietinių ir turistų srautai, tad „Deimantų fabrikas“ pamatė puikią galimybę verslo plėtrai prestižinėje ir gausiai žmonių lankomoje vietoje.

„Mes jau seniai ieškojome patalpų naujai parduotuvei. Planuojame plėtrą, ateina naujas prekės ženklas, tad tos patalpos Didžiojoje gatvėje, Vilniuje, į Rotušės aikštę, mums labai tiko“, – pasakoja ne viename Lietuvos mieste parduotuves turinčio „Deimantų fabriko“ atstovė Indrė Bešėnė.

Taip jau sutapo, kad panašiu metu „Deimantų fabrikas“ dairėsi naujų patalpų, Turto bankas paskelbė apie istorinio pastato varžytines, o bendrovės „Projekto administratorius“ direktorius Bernardas Žukauskas pristatė savo strategiją, kaip įsigyti pastatą prestižinėje Vilniaus vietoje.

Mes jau buvome pasiruošę veikti, bet gauname ne raktus nuo patalpų, o sutarties nutraukimo dokumentą.

„Jis atėjo pas juos ir sako, va, yra aukcionas, gal norite pirkti dalį pastato, ieškau, kas norėtų investuoti ir įsigyti konkrečias pastato dalis. „Deimantų fabrikui“ buvo įdomios parduotuvei ir biurui tinkamos patalpos, tad buvo sutarta dėl jų pardavimo, jei „Projekto administratorius“ laimės aukcioną“, – „Deimantų fabriko“ ir B. Žukausko bendravimo pradžią mini advokatas Justinas Jarusevičius.

Tokia praktika, kai brangų NT perka ne vienas fizinis ar juridinis asmuo, ne naujiena, tačiau prie sąžiningų susitarimų, duoto žodžio laikymosi įpratę verslininkai neslepia apmaudo, kad taip be niekur nieko galima imti ir sulaužyti susitarimą.

„Deimantų fabrikas“ puikiai suprato, kad bus telkiami investuotojai, bus daugiau fizinių ar juridinių asmenų, kurie dalyvaus perkant pastatą Didžiojoje gatvėje. Tik nesitikėjo apgavystės, juolab kad iš savo pusės „Deimantų fabrikas“ įvykdė visus įsipareigojimus“ – stabteli J. Jarusevičius.

Pozicija: pasak J. Jarusevičiaus, yra ir verslininko garbės reikalas vykdyti susitarimus, kuriuos išdėstai juodu ant balto. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Susitarė kelti kainą

Turto banko atstovas Karolis Vaitkevičius patvirtino, kad pastatą, kurį sudaro beveik 762 tūkst. ir 112 kv. m plotas ir apie 20 a žemės, buvo siūloma įsigyti beveik už 3 mln. eurų.

Turto bankas šį pastatą valdė nuo 2019 m. rudens. Skelbime buvo pabrėžiama, kad „objektas yra unikalioje vietoje, kur tokio dydžio patalpos ir dar su žemės sklypu, rinkai pasiūlomos išties retai“.

Šiame name gyveno garsus poetas Adomas Mickevičius. 1824 m. rudenį jis iš šio namo išvyko į tremtį ir į Vilnių niekuomet nebesugrįžo. Prastos būklės namas stovėjo iki 1944 m., kai buvo subombarduotas. Po karo jis visiškai nugriautas, jo vietoje pastatytas naujas administracinės paskirties pastatas, kuriame veikė Higienos institutas.

Istorija: šioje vietoje buvusiame name gyveno garsus poetas A. Mickevičius. (Butauto Barausko nuotr.)

Vargu ar turėtų stebinti tai, kad skelbimas apie pastato Didžiojoje gatvėje pardavimą aukcione sudomino ne vieną NT verslo atstovą. Susidomėjimas buvo didelis, kaip ir nemenka pradinė pastato kaina. Pastato Didžiojoje gatvėje aukcione dalyvavo šeši dalyviai.

„Bendrai buvo nuspręsta, tam, kad aukcionas būtų laimėtas, kaina bus pasiūlyta didesnė. Didesnės kainos pasiūlymas ir nulėmė, kad aukcionas buvo laimėtas“, – tęsia „Deimantų fabriko“ atstovė I.Bešėnė.

Aukščiausia pasiūlyta kaina už trijų aukštų pastatą siekė 4,6 mln. eurų. Aukcioną laimėjo bendrovė „Projekto administratorius“, vadovaujama B. Žukausko, ji ir buvo investuotojų telkėja, su kuria „Deimantų fabrikas“ buvo pasirašęs sutartį dėl dalies pastato Didžiojoje gatvėje pirkimo.

„Iš esmės buvo taip, kad B. Žukauskas už kitų pinigus nusiperka daiktą ir įsipareigoja tą daiktą atiduoti už įmokėtus pinigus. Nutiko taip, kad pinigus paėmė, pasinaudojo ir, užuot grąžinęs daiktą, kaip buvo sutarta, nutraukė sutartį ir grąžino pinigus“, – trumpą situacijos reziumė pateikė „Deimantų fabrikui“ atstovaujantis advokatas J. Jarusevičius.

Įsipareigojimus įvykdė

Jau minėjome, kad Turto banko skelbtame aukcione B. Žukauskas pastatą Didžiojoje gatvėje nupirko už 4,6 mln. eurų. „Deimantų fabriko“ dalis siekė beveik 800 tūkst. eurų. Likusi pinigų suma, pagal „Deimantų fabrikui“ B. Žukausko pristatytą modelį, buvo renkama iš kitų investuotojų.

Pagal iš anksto pasirašytą rezervavimo sutartį su „Projekto administratoriumi“, „Deimantų fabrikas“ įsipareigojo iki nustatytos datos pervesti avansą, kuris sudarė per 65 tūkst. eurų.

„Gavome priedą prie rezervavimo sutarties su konkrečia suma, buvo nurodyti terminai, iki kada susimokėti, terminas, kada sudarysime notarinę sutartį. Rezervavimo sutartyje buvo konkrečiai apibrėžta, kurios patalpos bus mums parduotos, jei jie laimės aukcioną, o mes sumokėsime pinigus, – su brėžiniais, kvadratūra. Tai viską susitarėme“, – savaime suprantamą dalyką verslo sandoriuose mini I.Bešėnė.

Apgaulė: I.Bešėnė tvirtina, kad nebuvo jokių užuominų apie pinigų trūkumą, priešingai, tik patikinimai, kad viskas gerai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pagal pirminį susitarimą bendra suma už „Deimantų fabriko“ norimas įsigyti patalpas buvo per 656 tūkst. eurų, tačiau po susitarimo Turto banko aukcione kainą pakelti tiek, kad visas pastatas Didžiojoje gatvėje tikrai būtų nupirktas, kaštai išaugo 20 proc., tad galutinė suma už „Deimanto fabrikui“ numatytą dalį pastato pakilo ir susidarė beveik 800 tūkst. eurų.

Aukcionas įvyko rugsėjo 1 d. „Projekto administratorius“ pasiūlė aukščiausią kainą – 4,6 mln. eurų. Liko formalumai – sumokėti pasiūlytą sumą, pasirašyti notarinę sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą.

„Deimantų fabrikas“ buvo įsipareigojęs po laimėto aukciono vėliausiai iki rugsėjo 23 d. likusią sumą nuo jau sumokėto avanso pervesti B. Žukausko vadovaujamai bendrovei „Projekto administratorius“. Savo įsipareigojimus „Deimantų fabrikas“ įvykdė, liko tik sulaukti raktų nuo naujųjų patalpų. Pagal pagrindinę sutartį ne vėliau kaip iki spalio 31 d. pas B. Žukausko pasirinktą notarą turėjo būti patvirtinta galutinė pirkimo–pardavimo sutartis.

Spjovė į susitarimą

Prie sąžiningos verslo kultūros įpratę „Deimantų fabriko“ verslininkai pasiraitojo rankoves rengdamiesi naujų patalpų įkurtuvėms, įsigyto turto pavertimu parduotuve ir biuru, iš anksto sudarė susitarimus su architektais, dizaineriais, statybininkais, tiekėjais, baldininkais.

„Deimantų fabrikas“ įsipareigojo mokėti ne tik už atliktus darbus, bet ir už prastovą, kurią, tarkime, statybininkai patyrė, kol vyko aukcionas ir pasiruošę laukė starto, kol visi dokumentai bus pasirašyti, raktai nuo patalpų bus naujųjų savininkų rankose ir bus galima pradėti darbus. „Deimantų fabriko“ atstovai tikina taip organizavę išankstinį pasirengimą, kad naujajame objekte kuo greičiau atsidarytų naujoji parduotuvė.

„Visą firmos reikalų logistiką organizavau jau naujuoju adresu Didžiojoje gatvėje, nes juk aukcionas laimėtas ir pardavėjo atstovas nurodė, kad viskas gerai“, – tęsia „Deimantų fabriko“ atstovė I.Bešėnė.

Tačiau spalio 13 d. visi planai pažiro į šipulius – „Deimantų fabrikas“ gavo elektroniniu B. Žukausko parašu pasirašytą pranešimą apie sutarties nutraukimą ir tai, kad „Deimantų fabriko“ pervesta pinigų suma bus grąžinta atgal į jų sąskaitą.

„Sutarties nutraukimo motyvai nebuvo nurodyti. Toliau bendravimą perėmė teisininkai, bet atsakymo iš B. Žukausko taip pat negavo“, – B. Žukausko verslo ypatumus mini I. Bešėnė.

Taip, B. Žukauskas grąžino „Deimantų fabriko“ už pastato Didžiojoje gatvėje dalį pervestus beveik 800 tūkst. eurų. Tačiau verslininkų neapleidžia nuojauta, kad jų pinigais buvo pasinaudota, o pasinaudojus, jie išmesti iš žaidimo.

„Mes jaučiamės taip, kad buvo pasinaudota mūsų pinigais. Mūsų patalpos buvo pačios patraukliausios, geriausioje vietoje, geriausioje pozicijoje – su langais į Rotušės aikštę, kurioje būna daug žmonių, turistų. Mes jau buvome pasiruošę veikti, bet gauname ne raktus nuo patalpų, o sutarties nutraukimo dokumentą. Šito visiškai nesitikėjome“, – pasakoja „Deimantų fabriko“ atstovė.

Nemato kaltės

B. Žukauskas NT rinkoje veikia jau ne vienus metus ir yra įkūręs ne vieną bendrovę. „Hobu Lietuva“, „Lofto valdymas“, „Home and Business architektai“, „Projekto administratorius“ – tai tik kelios jo vadovaujamos bendrovės, kuriose rekvizitai.lt nurodo dirbant ne daugiau kaip po penkis žmones.

„Deimantų fabriką“ palietusio sandorio pobūdį B. Žukauskas aiškina primityviai: „Paprastai reikia žiūrėti į tą momentą. Tiesiog susirenka grupė žmonių, susimeta pinigų, nueina ir nusiperka daiktą, paskui kiekvienas pasiima savo gabaliuką. Taip pirkdami didesnius objektus tolygiai pasidalija kainą pagal norimo turėti perkamo objekto dalį.“

Pagal šį B. Žukausko aiškinimą viskas, ką pasakojo „Deimantų fabrikas“ iki sutarties nutraukimo, atitinka. Skirtumas tas, kad finalinis akordas „Deimantų fabrikui“ buvo netikėtas.

„Šiuo konkrečiu atveju, jeigu mes šitą daiktą būtume pirkę kartu su „Deimantų fabriku“, tai mes jo tiesiog būtume nenupirkę, todėl buvo pasirinktas kitas pirkėjas, su kuriuo mes sugebėjome nupirkti šitą objektą. Ne todėl, kad kažkas tinka, nepatinka, ne todėl, kad kažkokios naudos ar didesnio pelno siekiame. Čia įvyko iš principo – ar nupirkti pastatą, ar nenupirkti. Su šitais pirkėjais mes nupirkti pastato negalėjome“, – aiškina B. Žukauskas.

Priminus, kad „Deimantų fabrikas“ įvykdė savo įsipareigojimus, pervedė sutartą sumą iki nurodyto termino, B. Žukauskas atkirto: „Mes irgi viską atlikome pagal sutartį. Mes turėjome tokią teisę nutraukti sutartį. Nei su jų pinigais mes įsigijome pastatą, nei jų pinigai buvo kažkur panaudoti. Tiek jie vadovavosi savo teisėmis, tiek mes vadovavomės savo teisėmis.“

Tačiau B. Žukausko bendrovės sąskaitoje „Deimantų fabriko“ pinigai išbuvo 20 dienų. Chronologija, kurią patvirtino Turto banko atstovas, atrodo taip: aukcionas įvyko rugsėjo 1 d., sutartis tarp Turto banko ir „Projekto administratoriaus“ buvo pasirašyta spalio 3 d., pinigai Turto bankui pervesti spalio 13 d., o spalio 17 d. pasirašytas perdavimo aktas.

„Deimantų fabrikas“ beveik 800 tūkst. eurų B. Žukauskui per kelis kartus pervedė iki rugsėjo 23 d., ir iki spalio 13 d. jie buvo pas B. Žukauską. Hipotetiškai svarstant, per 20 dienų šį bei tą gal ir galima nuveikti su 800 tūkst. eurų.

„Rugsėjo mėnesį buvo laimėtas aukcionas, spalio pradžioje, tiksliai datos nepasakysiu, įvyko sandoris. Pinigus „Deimantų fabrikui“ grąžinome iki įvykstant sandoriui“, – tokią chronologiją mena B. Žukauskas.

Mes jaučiamės taip, kad buvo pasinaudota mūsų pinigais. Mūsų patalpos buvo pačios patraukliausios, geriausioje vietoje, geriausioje pozicijoje.

Nepatikimas versle

Kaip jau minėjome, B. Žukauskas yra įkūręs ne vieną bendrovę. Socialiniame tinkle jis pasakoja apie savo veiklą ir pristato vieną iš NT platformų: „Hobu – vieta, kurioje susitinka NT vystytojai, pirkėjai, pardavėjai. Tam, kad kartu sukurtų kažką įdomaus.“ „Deimantų fabrikas“ juos palietusią situaciją vargu ar galėtų pavadinti įdomia, kaip ir B. Žukausko požiūrį – „buvo pinigų klausimas, ir jie turėjo būti didesni“.

Anot B. Žukausko, „Deimantų fabrikas“ turėjo žinoti apie tai, kad su jų pinigais pastato nenupirks, o „Deimantų fabrikas“, įvykdęs visus susitarimus ir patikintas, kad viskas gerai, kaip liudija susirašinėjimai ir telefoniniai pokalbiai, nekantriai laukė rakto nuo naujųjų patalpų.

Organizatorius: B. Žukauskas vykdė ne vieną NT projektą, tačiau apie įžūlią apgaulę prabilo tik „Deimantų fabrikas“. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Pačioje projekto pradžioje, kai susirenkame visi bendraturčiai, mes nusprendžiame, kas ką pirks. Susitariama, kad aš, tiksliau, įmonė „Projekto administratorius“, sprendžia, kam parduoti, kam neparduoti, aptariame sąlygas. Vykdomame projekte visi puikiai žino savo teises“, – „Kauno dienai“ aiškino B. Žukauskas.

Tačiau susitarimas yra ne vien teisės, bet ir pareigos, apie tai ginčo atveju mėgstama nutylėti. „Deimantų fabrikui“ atstovaujantis advokatas J. Jarusevičius įsitikinęs, kad, kai pasirašai sutartį, turi ją vykdyti, o kai duotą žodį sulaužai, privalai atlyginti nuostolius, kurių padarei sulaužęs duotą žodį.

Tačiau kalbant apie sutartį B. Žukauskas atkerta: „Taip, kaip susitarėme, kad jie gali būti galimi pirkėjai, lygiai taip pat susitarėme, kad jie gali ir nebūti pirkėjai. Susitarimas dvipusis. Juolab kad mes kalbame apie rezervaciją ir net ne preliminarią sutartį.“

Ar tai reiškia, kad rezervacijos ar preliminarios sutarties galima nevykdyti? Anot J. Jarusevičiaus, galima paklausti bet kurio bent kiek apie sutartis suprantančiojo – jokio skirtumo, kaip sutartis pavadinama. Esminis dalykas – ką šalis įsipareigojo padaryti sutartimi. „Projekto administratorius“ įsipareigojo parduoti nurodytą turtą, to nepadaręs, sutartį pažeidė. Be to, tai yra ir verslininko garbės reikalas vykdyti susitarimus, kuriuos išdėstai juodu ant balto.

Rengiant straipsnį surinkta informacija rodo, kad su „Projekto administratorimi“ susiję asmenys veikia jautrioje NT rinkoje. „Kauno dienos“ šaltiniai nurodė, kad „Projekto administratorius“ tame pačiame pastate Didžiojoje gatvėje patalpas pardavė ir fiziniams asmenims, taip pat Vilniuje, Žvėryne, parduoda butus, kuriuos perka ir fiziniai asmenys.