Isabelle Saportos straipsnis, išspausdintas prancūzų savaitiniame žurnale "Marianne", sulaukė audringos ekologiškai gyvenančių mamų reakcijos.

Serija straipsnių ir šimtai atsiliepimų gynė moters teisę pasirinkti, kaip auginti ir auklėti savo vaikus. Žaliosios kovotojos kategoriškai neigė esančios urvų gyventojos. Jos siūlė feministėms susimąstyti, ar netapo jos darbo pasaulio aukomis, priverstomis vaikus maitinti pusgaminiais ir tupdyti į sintetines sauskelnes tik tam, kad toliau galėtų būti darbiniu arkliu?

Štai pagrindinės žaliųjų kovotojų tezės.

• Ne ekologija kalta, jei moteriai sunku grįžti į darbą susilaukus antro ar trečio vaiko.

• Straipsnyje priešpriešinamas vaikas ir motina, o tėvo vaidmuo išvis nepripažįstamas. Užsidengusi akis autorė apsimeta nematanti harmoningo šeimos pasaulio – tik tą, kuris perskeltas į dvi dalis: vyrų ir moterų. Cituojami duomenys apie buities darbų pasidalijimą anaiptol nėra ekologijos padarinys. Žinoma, kūdikį žindo moteris, bet nesakykite, kad nesusidūrėte nė su vienu atveju, kai naktį moteris keliasi vaiko maitinti iš buteliuko, o vyras tuo tarpu ramiai parpia? Taip, motina žindo, bet tėvas puikiai gali atžalą išmaudyti, gaminti valgyti, žaisti.

• Rankomis skalbti sauskelnių nereikia – jau senokai atsirado skalbyklės.

• Nesuvokiama, kaip išvis gali kilti tokia mintis, jog žindymas yra kone pamišimas. Nė nepagalvojama, kad galbūt žindanti motina tai darydama jaučia malonumą. Žindanti motina nėra melžiama karvė – ji vaikui atiduoda dalelę savęs. Modernumas, kuris, rodos, suprantamas kaip pramonė (mašinos, sintetinis maistas ir t. t.) negali nustelbti žmoniškumo. Žindymas nėra pamišimas, tai tik kitoks sprendimas, kurį priima ir vyras, ir moteris.

• Baisu, kad moteris gimdo namie, ir atrodo, kad tai kelia grėsmę jos pačios ir kūdikio gyvybei? Juk ligoninė taip pat būna atsakinga už vaiko ar motinos mirtį. Moterys, gimdančios namuose, nesiekia patirti skausmo ir neįžvelgia čia jokios biblinės prasmės. Gimdymo skausmas yra pagarbos sau pačiai dalis. O gimdyti nejaukioje įstaigoje, nepatogiai gulinčiai, apkarstytai įvairiausiais vamzdeliais yra savęs, kaip moters ir žmogiškos būtybės, paneigimas.

• Vadinamasis grįžimas į akmens amžių lydimas skalbyklių, duonkepių, įvairios buitinės technikos, epiliatorių (taip, taip) ir net kompiuterių, kuriuose įdiegtas internetas.

• Ekologija moterims brangiai atsieis? Tai, už ką brangiai mokame jau šiandien, yra jūsų emancipacija. Dėl jūsų (ir dėl mūsų) laisvės turime nualintą planetą, užterštą krūvomis sauskelnių, nebrangiais baldais ir maisto produktais, jus išlaisvinusiais nuo viryklės, prie kurios moterį buvo pastačiusios ištisos kartos vyrų.

• Žaliosios kovotojos nekritikuoja emancipuotų moterų kovos. Juk iš dalies būtent joms turi būti dėkingos, kad šiandien balsuoja, dirba, turi banko kortelę ir t. t. Bet jos per daug pasitikėjo industrializuotu žemės ūkiu. Nes lazda turi du galus, kurios antrasis ne toks gražus.

• Mes gyvename kitokiame pasaulyje. Nesame lengvabūdės, kad vėl grimztume į košmarą, – juk kiekvieną dieną pasigirsta vis naujų pranešimų apie artėjančią ekokrizę, aplinkos katastrofą. Neturime pasirinkimo. Jūs buvote laimėjimų karta, mes – taisymų karta. Jūs kūrėte, o mes turėsime sugriauti ir iš naujo išrasti.

• Ekologija nėra pilkas liūdnas pragaras. Tai mūsų, XXI a. moterų, kova dėl galimybės padovanoti savo vaikams gyvenamą pasaulį. Jei kai kurios mūsų nebedirba, tai nėra dėl ekologijos, tai asmeninis pasirinkimas. Moterų, nusivylusių darbo pasauliu ir pasinėrusių į motinystę, yra tiek pat, kiek moterų, nusivylusių motinyste ir pasinėrusių į darbą. Ar kančia yra metus ar dvejus savo vaikui teikti meilę, skirti laiką ir sveikai gyvenimą, o paskui grįžti į aktyvų darbo gyvenimą?

• Nepriekaištaujame motinoms, kurios nusprendė nebedirbti, kad augintų vaikus pačios, ar siekė karjeros. Tik norime daugiau nei jos: rūpintis vaikais IR save išreikšti darbe. Norime tai suderinti ir manome, kad modernus pasaulis gali tai suteikti.

• Ekologija nėra moters priešas. Tai ne išvarymas iš rojaus. Aplinkosauga yra tik dalis visuomenės, kurioje moteris turi savo vietą (motina ir moteris), vizijos. Nėra tokios ekologiškos moralės, kuri smerkia mažus dalykus, palengvinančius moters gyvenimą. Dabar yra tik užteršta planeta, kurioje greitai nebegalės gyventi nei vyrai, nei moterys. Dabar yra tik kovotojai – vyrai ir moterys, – kurie reaguoja į šalia vykstančius baisius dalykus, o ne feministės, susirūpinusios savo laisve. Bet ši kova dėl Žemės ateities bus beprasmė, jei jos kartu nekovosime. Neteiskite mūsų iš savo XX a. aukšto, o padėkite mums sukurti XXI a.