Pabaigos link artėjančios Kauno bienalės viena parodų "Tinkliniai susidūrimai atsijungus". Francescos Ferrarini kuruotą parodą  pristato "Lewben Art Foundation".

Siejanti gija

"Lewben Art Foundation" – tai paroda, kuri labiausiai paveikta skaitmeninių technologijų. Joje, kurios jau pavadinimas itin artimas pagrindinei bienalės parodai, "Gijos: Fantasmagorija apie atstumą", taip pat yra kalbama apie visokias jungtis, tik iškeliamas skaitmeninis jungčių būdas. Pastarosios kuratorius Nicolas Bourriaud jungtis pateikė ir per laiką, erdves, tekstus, žodžius, vaizdus – tiek skaitmeninius, tiek tapybinius, o F.Ferrarini užsibrėžė kiek kitokią užduotį – parodyti jungtis daugiausia naudojantis skaitmeninėmis technologijomis. Parodyti, kaip galima viską sujungti, kas jau ir taip yra jungčių rezginys.

Kuratorė iškelia probleminius klausimus, į kuriuos parodoje ir bandoma atsakyti. Pirmasis jų – ar atvaizdų vartojimas daro poveikį menui? Antrasis – kas mūsų laukia vėliau, po vadinamojo duomenų amžiaus?

Parodos kūriniai išsitenka keliose M.Žilinsko dailės galerijos salėse  trečiame aukšte – taip bandant išskaidyti kūrinius ir suteikti kiekvienam  savos erdvės. Parodoje eksponuojami šešių menininkų kūriniai – Nicko Darmstaedterio (JAV), Mohamedo Namou (Alžyras), Gabrieliaus De Santiso (Italija), Iano Chengo (JAV), Deimanto Narkevičiaus (Lietuva), Simono Denny (Naujoji Zelandija). Vienos kartos menininkai iš skirtingų šalių, net skirtingų kontinentų, tačiau juos visus jungia prieraišumas skaitmeninėms technologijoms – jos panaudotos visų kūriniuose. Per šių šešių menininkų kūrinius ir bendrai sukurtą parodos vaizdą ir yra ieškoma atsakymų į iškeltus klausimus.

Kokybė paskęsta kiekybėje

Ar atvaizdų vartojimas daro poveikį menui? Neginčijamas atsakymas – taip. Žydų kilmės vokiečių rašytojas, eseistas ir modernizmo filosofas Walteris Benjaminas (1982-1940) jau tuo laiku atkreipė dėmesį į tai, kad meno vaidmuo modernioje visuomenėje pakito būtent tuomet, kai buvo įžengta į mechaninio reprodukavimo erą. Šis reprodukavimas daugina originalus, juos paversdamas paprasčiausiomis kopijomis, simuliakrais, o pačių originalų vertė simuliakrų gausybėje pasimeta.

N.Darmstaedteris parodoje pristato du kūrinius – vienas jų "Arbaletas", kitas – "San Gennaro". Kūrinys "Arbaletas" – tai centų serija – menininkas ant drobės atspaudė vieno JAV cento atvaizdą, o paveikslų sukūrė tiek, kiek prireikė milijonui doleriui nutapyti. Toks paveikslo reprodukavimas, vieno cento simuliakro-atspaudo masinis naudojimas-gaminimas, puikiai iliustruoja besaikio atvaizdo naudojimo padarinius – tai tampa popsu – pigiu niekučiu, kurį gali įsigyti bet kurioje suvenyrų krautuvėje.

Kuratorė F.Ferrarini pastebi ir tai, kad šiame kūrinyje, besioksiduojantis centas palikdamas atspaudą drobėje, tiesiogiai nurodo į Andy Warholo – menininko, kūrusio begales meno kūrinių reprodukcijų, kopijų – šilkografijos kūrinius ir Laisvės statulą.

Kitas autoriaus kūrinys – "San Gennaro" – tai iš magnetukų, lipdomų prie šaldytuvo durelių, sukurta kompozicija, vėl apeliuojanti į vaizdų dauginimą (itin daug vienodų magnetukų) bei vartojimą (šie magnetukai neturi nei estetinės, nei kitos funkcijos, išskyrus jų turėjimą dėl turėjimo), kurį ir skatina milžinišku greičiau augančios visokiausios kopijos – tam, kad kiekvienas galėtų turėti tai, ko jiems nereikia.

Garsų lietus

D.Narkevičius pristato instaliaciją "Kino takelio skambesys". Lankytojas kviečiamas tapti menininko idėjos pratęsėju – naudodamasis kompiuteriu, kuris yra sudedamoji instaliacijos dalis, jis gali pasirinkti bet kokį (su mažomis išimtimis) muzikos failą iš "Spotify" ir jį įsijungti. Tokiu būdu mėgstamos muzikos gali klausytis ne tik jis, bet ir kiti lankytojai, muziejaus darbuotojai (sklando kalbų, kad kartais kompiuteris "netyčia" sugenda, nes muzika patinka ne visiems muziejuje dirbantiesiems).

Ką menininkas nori pasakyti tokiu savo kūriniu, kuriame viską kuria žiūrovas, o D.Narkevičius tik jiems įduoda įrankius? "Akustinius garsus ir muziką suvokiame pagal savo individualų įgudimą ar patyrimą. Gal esu pernelyg kategoriškas reikalaudamas, kad skaitmeninis atvaizdas ar garsas neutralizuotų politinį savo kilmės aspektą", – sako kūrėjas. Paantrinant būtų galima pasakyti, kad ne tik vaizdai, bet ir garsai tampa vis labiau reprodukuojami.

Ties išnykimo riba

G. De Santisas savo kūriniu "Rūta Meilutytė" užsitarnavo nemažai liaupsių ir įgijo naujų gerbėjų. Jo taiklus, neakivaizdus itin populiaraus vardo reprodukavimas puikiai iliustruoja atsakymą į pirmąjį klausimą – ar atvaizdų vartojimas daro poveikį menui?

Čia atvaizdo – tiksliau žinomo vardo – naudojimas stipriai veikia žiūrovą. Tai, kas gerai pažįstama, yra labiau mėgstama.

Pati kuratorė F.Ferrarini teigia: "Menininkas žaidžia su mūsų pasąmone, iš istorijos imdamas figūras bei elementus ir jais manipuliuodamas." G. De Santisas manipuliuoja ne tik gerai žinomu vardu, bet ir gerai žinomais elementais – korintine marmurine kolona ir raudonais riedučiais, ant kurių kolona ir stovi. Taip menininkas sujungia kelis, vokiečių filosofo Hanso Georgo Gadamerio pastebėtus, laiko horizontus. Šiuo atveju tai yra senovės graikų laiko horizontas, netolimos praeities riedučiai (teigiama, kad jie buvo patentuoti XIX a.) ir dabartinių laikų gerai žinomas vardas – visi šie istoriniai laikai susilieja į vieną, ir kai įvyksta tokia laikų sintezė, anot H.G.Gadamerio, sukuriamos naujos prasmės. G. De Santisas pasinaudoja gerai žinomais elementais ir sukuria naują kūrinį.

Parodos kūriniai į pirmąjį kuratorės iškeltą pirmąjį klausimą atsako teigiamai. Antrasis klausimas – kas mūsų laukia vėliau, po duomenų amžiaus? Pati kuratorė į šį klausimą atsako klausimu – "ką daryti, jei po duomenų amžiaus mes visi esame "duomenys"?" Tai, kad žmogus yra tam tikra unikali duomenų ir informacijos bazė, nieko nuostabaus. Tačiau koks likimas lauks po visos šių atvaizdų gamybos ir septynmylių batų greičiu augančių duomenų srautų? Regresija, grįžimas atgal čia bus neįmanomas. Tačiau ieškant atsakymo į šį klausimą, remiantis paroda, būtų galima atsakyti, kad viskas tekės laisva vaga – viskas atrodys natūralu, gerai pažįstama ir daugelį kartų matyta. Pavojus tas, kad gali išnykti (jeigu neišnyko) unikalumas ir įdomumas.

Kas? "Lewben Art Foundation" pristatoma paroda "Tinkliniai susidūrimai atsijungus"...

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Iki kada? Gruodžio 31 d.