Kaip teigiama muziejaus pranešime, parodos tema "Archaika" aiškiai nusako atrankos kriterijus: čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, kurie virsta seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.

Apie parodos reikšmę, keliamas emocijas ir gyvai kuriamą ryšį su lankytoju – pokalbyje su Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktore Daina Kamarauskiene.

Daina Kamarauskienė

– Kokia yra šios parodos idėja?

– Pagrindinė parodos idėja buvo atkapstyti pačius seniausius, tikriausius daiktus, kurių nepaveikė aplinka, kuriems nepadarė įtakos kitos, kartu su lietuviais gyvenančios, tautos bei tuometinis miesto gyvenimas. Galima sakyti, kad mūsų muziejaus tikslas yra padėti atrasti lietuviškumo kodą ir atsakyti į klausimą "Kas mes tokie esam?"

– Su kokiais lietuvių liaudies eksponatais galima susipažinti šioje parodoje?

– Tarp 16 tūkst. eksponatų ieškojome tokių, kurie jau kelis tūkstančius metų nepakeitė savo funkcijos, formos ir dekoro. Pasižiūrėjus į jau kruopščiai atrinktą ekspoziciją matome, kad formą diktuoja funkcija. Pavyzdžiui, du sujungti ąsotėliai būdavo skirti patogiems priešpiečiams dirbant laukuose, vieną skepetą moterys naudodavo ne tik kaip galvos ar pečių gobtuvą, bet ir kaip daiktų ryšulį arba supamąjį lopšį kūdikiui – visi daiktai buvo naudojami labai funkcionaliai. Savo ekspozicijoje turime įspūdingą devynių pagalvių instaliaciją, senovėje didelė pagalvė reiškė prabangą ir šeimininkės turtingumą, ant jos dažniausiai buvo guldomi svečiai.

– Minėjote, kad jūsų parodos tikslas buvo parodyti lietuviškumą. Kaip jums kilo tokia mintis?

– Daug kas klausia, apie ką ši paroda, dažnai atsakome, kad ji ne apie buitį, ne apie etnografinius regionus. Mes savo lankytojams, o ypač atvykusiems užsieniečiams, norime parodyti, kas per "gentis" esame, iš kur kilome, iš kur atsiradome – apie tai yra ši paroda.

Labai žaviuosi japonais ir tuo, kaip jie žiūri į savo kultūrą. Savo šalyje jie yra paskelbę nacionalinio paveldo registrą, kuriame yra įtraukti tokie daiktai kaip vienas puodelis, mažas seno audinio gabalėlis. Manau, kad tokių daiktų saugojimas ir vertinimas parodo pagarbą tikram, senam daiktui. Mano siekiamybė, kuriant šią parodą, buvo, kad mes, kaip japonai, šitaip pagarbiai atsisuktumėme į savo kultūrą, į tą kuklią nosinaitę, skarą, baltą lovatiesę.

– Kalbant apie lietuviškumą, kas yra lietuvis? Koks jis?

– Skirtingoms tautoms esame vis kitokie, latviams – pietiečiai, vieniems – šiauriečiai. Mes turime specifinį mąstymą, kalbėjimo manierą. Lietuvis pamąsto ilgiau, nepriima sprendimų greitai, esame mąslūs žmonės, imlūs, smalsūs, senoviniai. Kadangi esame dailės muziejus, visa tai bandėme atsakyti ne moksliniais tyrimais, o per meninę formą, per pačias archajiškiausias, seniausias daiktų formas ir technologijas. Tai pradėjome nuo pirminio, paties seniausio ornamento – brūkšnelio ir taškiuko, vėliau iš jo išeina jau ir kiti ornamentai – saulutė, žvaigždutė, kvadratas...

– Parodai priklauso ir "Buvimo erdvė", kurioje galima liesti tikrus autentiškus daiktus.

– Taip pat šioje erdvėje mūsų muziejaus lankytojai gali iš šimtaraštės juostos ornamentų pasigaminti atviruką, siuvinėti savo juostą, dėlioti, iš mūsų pajūrio surinktų akmenukų ornamentus arba gali tiesiog nieko neveikti – tai erdvė žiūrovui. Čia kiekvienas apsilankęs gali pajusti ir prisiliesti prie tokio gyvenimo, kurį gyveno kaimo žmogus ir jame augantys vaikai.

Kas? Paroda "Archaika: Lietuvių liaudies menas XVIII–XX a."

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje (V.Putvinskio g. 55)

Kada? veikia iki gruodžio 31 d.