Jei tarp renginių, parodų gausos ėmė kamuoti kažkoks ilgesys švaraus, subtilaus, profesionaliai sukurto meno – būtina ateiti į Gedimino Endriekaus metalo plastikos parodą "Prologas", eksponuojamą meno galerijoje "Kauno langas".

Kartais bėgiojant po plačiai išreklamuotas parodas, stebuklas nutinka netikėtai užėjus į nedidukę galeriją – apie menininką nelabai ir girdėjai, tačiau kūriniai prikausto dėmesį, džiugina ir kelia nuostabą. Iš Plungės kilusio, bet šiuo metu Vilniuje gyvenančio skulptoriaus G.Endriekaus pirmoji personalinė paroda "Prologas" – tai tykus savęs klausymasis ilsintis nuo skubančios aplinkos.

G.Endriekus niekur neskuba, nė piršto nepajudina dėl savo įvaizdžio ar meninio statuso, tik tyliai kuria. Puikius, itin profesionaliai atliktus darbus, kurie galėtų būti eksponuojami įvairiose pasaulio galerijose. Žvelgiant į jo skulptūras, vaizduotėje kai kurias jų pasididini, ne viena jų parinktai erdvei suteiktų ypatingą skambesį. Tačiau didžiuma G.Endriekaus darbų atskleidžia intravertišką, jautrų menininko pasaulį. Besiilgintieji vaikystės fantazijų, joje likusio tikėjimo pasaka ir lengvo vaizduotės šiurpo, skulptoriaus darbuose atras tai, ką greičiausiai ir patys savyje užrakinę po devyniais užraktais.

G.Endriekaus darbai sužavi išmone ir technologijomis (skulptūra "Branduolinė Motina" dar ir juda – didesnio dydžio atviroje erdvėje ji darytų stulbinantį įspūdį), ypač gryna forma ir estetine švara ("Portretas II"), subtiliais etniniais motyvais ("Laumžirgis"), bet daugiausia – ypatinga fantazija, kurią lydi magiškos nuojautos, intuityvios baimės, kiek "sušiauštos" emocijos ("Bitė", "Damavykas", "Keturveidis", "Miško motė").

– Prieš eidama į parodą ieškojau informacijos apie jus ir jūsų kūrybą, bet ne kažką radau. Prisistatykite plačiau, juo labiau kad po studijų buvote trumpam stabtelėjęs.

– Nesu iš tų aktyvių, visur dalyvaujančių žmonių, vertinu atsiskyrėlišką gyvenimą. Tik prieš kurį laiką ėmė bręsti mintis surengti savo pirmąją darbų parodą, tad internete gausios informacijos apie mane tikrai nėra. Turbūt kaip ir daugelio, kūrybinis mano kelias prasidėjo vaikystėje. Anuomet išlipdyta daugybė molio ir plastilino. Tai buvo veikla, užėmusi daugiausia mano laisvalaikio. Kūrybinis sąstingis įvyko po mokyklos įstojus studijuoti skulptūrą. Lipdyti (savo malonumui) visiškai nustojau. Visus ketverius studijų metus rodėsi, kad esu ne savo vėžiose, negalėdavau daryti net tų dalykų kuriuos tikrai sugebėjau. Buvau įsitikinęs, kad su lipdymu daugiau nebūsiu susijęs. Ėmiau domėtis visai kitais dalykais.

Sugrįžimas kūrybon buvo keistas, nes atsikraustęs į Vilnių atsidūriau ten, kur mažiausiai tada norėjau papulti, – įsidarbinau bronzos liejykloje, nes reikėjo pragyventi. Pradžioje nejausdavau žavesio nei įvairių skulptorių darbuose, nei pats turėjau ambicijų kažką kurti – tik dirbau savo darbą.

Po poros metų žmona ėmė mane skatinti vėl grįžti prie kūrybos. Po truputį ėmė rastis paprastų darbų duonai. Vėliau daugėjo eksperimentų, didėjo užsispyrimas įgyvendinant savo kūrinius. Pragyvenimas ėmė keliauti nuošaly, nes daug dirbome tam, kad būtų už ką dirbti. Taip pamažu atsirado tiek metų kažkur tūnojęs kūrybinis malonumas.

– Jūsų kūriniai žavi švaria estetika ir baugumu, ne vienas jų tarsi atkeliavęs iš vaikiškų fantazijų, sapnų. Ar tikrai iš ten: ar tą pasaulį atsimenate, ar jis niekur nedingo – likote vaiku, kuris nėra tikras, kad po lova, prieblandoje niekas netūno? Kaip jūsų kūriniai gimsta/įsikūnija: vizijose, kūrybos procese?

– Neabejoju, kad vaikystė, visas buvęs gyvenimas turi įtakos darbams. Kiekviename žmoguje lieka dalis vaiko, kaip ir manyje. Ruošdamasi piešti dukra klausia: "Ar būna mėlynų arklių?" Sakau: "Bus, jei nupieši." Panašiai ir su manimi. Padarau skulptūrą ir atsiranda dar vienas veikėjas mano pasaulyje.

Kūriniai atsiranda protui nedalyvaujant, vaizdiniai atplaukia savaime, pirštai patys gimdo formą. Apie nieką negalvoju, leidžiu rankoms ramiai darbuotis. Atrodo, kūrybos metu galvoje žiojėja juodoji skylė, pliūpsniais spjaudanti vaizdinius. Visi vaizdiniai – tarsi iš vidaus besiveržiantys praeityje buvusių jausmų, vaizdų nuotrupos/kratiniai, sumišę su lipdymo momentu esančia būsena. Remdamasis logika, protu kūrinių formos neišmąstyčiau. Protas tik vėliau apsvarsto technologinę darbo struktūrą.

Kiekvienas kūrinys turi kažkokią reikšmę, kurios negaliu apibūdinti. Mintys apie darbą išsigrynina po kurio laiko, kaip nusistovi drumstas vanduo, suvokimas ateina vėliau. Užbaigęs darbą retai kada galiu iškart pasakyti pavadinimą, jį turiu tarsi pamažu atsiminti. Darbų reikšmė nebūtinai turi būti įvelkama į žodį. Kartais bandai apie darbą kalbėti ir girdi sklindant tik eilines žodžių formas, kurios įprastai naudojamos tokiomis akimirkomis. Tuomet tikroji kūrinio reikšmė tolsta sulig kiekvienu ištartu žodžiu. Kad ir kaip banaliai skambėtų, reikšmė turi būti pajusta, o ne pateikta žodžiais.

– Kodėl pasirinkote skulptūrą, tai juk ne itin perspektyvi sritis, lydima sunkaus darbo?

– Nebuvo tokio dalyko kaip pasirinkimas ar perspektyva. Nuo vaikystės domino dalykai, kurie nedomino aplinkinių. Niekada nemėgau populiarių dalykų, brukamos veiklos. Dažnai elgdavausi priešingai, nei man buvo sakoma. Tad mėgstu daryti viską savaip, vengiu dairytis į kitus. Nesimokau iš kitų klaidų, jei jau klystu – tebūnie tai mano klaida. Pati veikla man – maistas, tad apie perspektyvą ir negalvoju. Neįsivaizduoju visaverčio darbo, visavertės kūrybos, jei galvą užimčiau vadyba ar įvaizdžiu. Skulptūros sritis – tai sunkus darbas rankoms, nugarai ar plaučiams. Kai galva džiūgauja dėl pačios veiklos, apie sunkumus negalvoji.

– Kokia medžiaga skulptūrai sukurti jums artimiausia? Vienos ar kitos kūrinys pasiprašo pats, ar, tarkim, eksperimentuojate su kuria nors labiau, norėdamas ją perprasti?

– Su bronza eksperimentuoju aštuonerius metus, ganėtinai su ja susidraugavau, juo labiau, kad pats ją lieju. Ši medžiaga plati spalvų, faktūrų, formų gausa. Kitose medžiagose šito dar neatradau. Atrodo, patvari ir, kai susidraugauji, paslanki. Bronza galima manipuliuoti, ji vis lengviau pasiduodanti. Paviršių spektras – nuo veidrodžio iki rūgščių išėsdinto paviršiaus. Kūriniai kaip ir aš – vieną dieną spindi, kitą – apsamanoję, patamsėję, dar kitą – spalvingi ar santūrūs. Ateityje ketinu bandyti jėgas ir su ąžuolu, įtariu, kad visai gerai sutartume. Kitos medžiagos į mano gyvenimą dar neatėjo.

– Apžiūrinėdami parodą daugelis negalėjo atsitraukti nuo "Branduolinės Motinos", nuo dviejų mergaičių ("Seserys"), kurių viena beskleidžianti skėtį (būtent – čia ir jėga, jog ji ne išskleidusi, o beskleidžianti skėtį) arba romantiškoje laumžirgio skulptūroje ("Laumžirgis") visas proporcijas suveda/atsveria jo kūnas – tarsi iš žmogaus kaulų), tačiau kokį darbą išskirtumėte jūs ir kodėl, gal kurį nors matote ir monumentalesnio (nes parodos lankytojai tai "matė") dydžio?

– Mėgstu "Laumžirgį", bet turbūt tik todėl, kad mastelis didesnis. Galėčiau padidinti bet kurį savo darbą. Kol nėra tam pakankamai sąlygų, džiaugiuosi formų ir spalvų įvairove, galimybe laisvai kažką pakeisti. Neketinu apsiriboti mažu masteliu, šiuo metu tai laikyčiau įsibėgėjimu, pažintimi su savimi. Bus tinkamas laikas, bus ir tinkamas mastelis. Aš niekur neskubu.

Kas? G.Endriekaus metalo plastikos paroda "Prologas".

Kur? Galerijoje "Kauno langas".

Kada? Veikia iki spalio 1 d.