Surengti pirmąją personalinę kūrinių parodą menininkui niekuomet nebuvo lengva užduotis. Nesvarbu, ar tai būtų tapybos, skulptūros ar keramikos paroda, visuomet iškyla vieni pagrindinių klausimų: kokią mintį bus norima pasakyti ir kaip ji bus papasakota lankytojams? Kaip ir kokie kūriniai geriausiai tiks pagrindinei idėjai atskleisti? Matyt, tokios mintys sukosi ir keramikės Kristinos Alšauskienės galvoje, rengiant keramikos parodą "Pokalbis".

Svarbi kiekviena smiltis

Parodoje K.Alšauskienė labiau linksta į pokalbį su savimi, bandymus apmąstyti kūrinius parodos erdvėje ir santykyje su kitais darbais. Menininkė vaizduoja gamtos formas, tokiu būdu stengiasi perteikti ir savo sąryšį su jomis. Tačiau K.Ališauskienės kūriniai – anaiptol ne saldžių formų gamtos objektai, padengti storu glazūros sluoksniu, o priešingai. Parodoje eksponuojami kūriniai iš ciklo "Mirusi kopa" ir pavieniai menininkės darbai.

Ciklas "Mirusi kopa" jau vien savo pavadinimu aiškiai nubrėžia visus darbus jungiančią liniją – yrimą ir nykimą. Tokie pat atrodo ir keramikės kūriniai – tarsi keliskart išdidinti smėlyje augančių augalų vaizdai, kur kiekviena detalė atlieka savo funkciją. Darbai atrodo taip, tarsi būtų išnarstyti po lopinėlį, tarsi iš visumos būtų išimti svarbiausi elementai ir paliktos tik liekanos.

"Mirusios kopos" kūriniai itin tekstūriški, o baltojo molio medžiaga keramikės ypač pajausta – su ja menininkė dirba lengvai (arba bent jau puikiai kuriamas toks įvaizdis), sukuriamos norimos formos. Šio ciklo kūriniuose K.Alšauskienė mėgsta naudoti spalvas – kai kur jos itin ryškios ir atkreipiančios žvilgsnį.

Šiame cikle keramikė tarsi bando išsaugoti tai, kas liko iš nebeegzistuojančių gamtos objektų. Kūriniuose įamžinti augalų atspaudai – sudžiūvę žali banguotai karpyti lapai, rudos ir raudonos spalvų augalų stiebai arba sustabdyta akimirka, kai žalsvos spalvos dumbliai maišosi su vandeniu. Menininkė mezga pokalbį su gamtos formomis, tiksliau, kaip sufleruoja pavadinimas, su mirusiomis formomis – tokiomis, kurios yra jau pašalintos iš savo natūralios aplinkos ir gyvuoja jau kitoje aplinkoje. Ir šis pokalbis itin emocingas – kūriniuose tekstūriškumas ir medžiagiškumas bei spalvų gausa tarsi ginčijasi tarpusavyje, tačiau ginčą užbaigia pasiekta kūrinio harmonija – viskas keramikės darbuose atrodo išbaigta, išjausta ir nuraminta.

Kalbėti ir mąstyti

"Kurdama vertinu, ginčijuosi, džiūgauju, pykstu, diskutuoju savyje. Mintys, kurios liejasi, užrakinu darbuose. Stengiuosi užmegzti nebylų pokalbį su žiūrovu – apie gamtos grožį, apie emocijas, kurias drįstame ar vengiame rodyti aplinkiniams", – sako pati menininkė. Taigi K.Alšauskienė čia savo darbą ir baigia – sukūrusi gamtos formų įamžinimą pasitelkusi baltąjį molį, kviečia žiūrovą bandyti prakalbinti vaizduojamus objektus ir užmegzti pokalbį su jais. O per kūrinius – ir su keramike.

"Mirusios kopos" ragina ne tik kalbėti su kūriniais, bet ir apmąstyti žmogaus veiklos padarinius gamtai. Keramikė gamtos formas ir detales perteikia su meile, tarsi bandydama jų neužgauti – švelniai, tačiau emocingai kuria savo darbus. Toks šiltas autorės santykis su gamta, suvokimas, kad ji nyksta ir yra tiesiog akyse, turėtų priversti ir lankytoją ne tik dar labiau pamilti šias mistiškas gamtos formas, bet ir stengtis surasti jose harmoniją, bandyti tai kuo ilgiau išsaugoti.

Pabaigos pradžia

Parodoje "Pokalbis" keramikė eksponuoja ir kitus pavienius darbus. Iš jų bene labiausiai išsiskiria darbas "Pabaigos pradžia". Šis kūrinys susideda iš kelių bemaž vienodų elementų – tarsi baltų kiaušinio lukštų, kurių viduje pilna įvairių sausų žolių raizgynų. Tai panašu ir į lizdą, ir į jau nebereikalingą liekaną, kurioje dar neseniai vešėjo gyvybė.

Tiek šiame kūrinyje, tiek ir cikle "Mirusios kopos" menininkė itin aiškiai kvestionuoja du pagrindinius gyvenimo aspektus – gyvybę ir mirtį bei itin subtiliai, tačiau labai taikliai parodo jų neapčiuopiamą sąsają – jie abu yra taip arti vienas kito, kad takoskyros tarp jų surasti neįmanoma.

Kūrinyje "Pabaigos pradžia" keramikė nurodo ir į kažkada buvusių namų – šiuo atveju lizdo / kiaušinio – pašalinimą iš savo gyvenimo kaip jau nebereikalingo ir tarsi svetimo išmetimą. Kai buvę namai yra pakeičiami kažkuo kitu, tuo, kas anksčiau buvo svetima, paverčiama savu. Kūrinys simbolizuoja amžiną augimą, o kartu – ir amžiną nykimą bei visa ko yrimą.

Kurdama darbus pirmajai personalinei parodai menininkė megzė pokalbį su gamta ir jos formomis, kad pažintų jos linijas, spalvas ir prasmes. Žiūrovams, įsijungusiems į šią diskusiją, belieka tik suprasti menininkės kūrinius ir bandyti išgauti ieškomus atsakymus žvelgiant į K.Alšauskienės darbus.

Kas? K.Alšauskienės paroda "Pokalbis".

Kur? Keramikos muziejuje.

Kada? Veikia iki lapkričio 30 d.