Koks yra geriausias variantas apžiūrėti skulptūras? Muziejaus/galerijos erdvėje ar lauke? Venecijos skulptoriaus Gianmarios Potenzos darbai leidžia išbandyti šiuos abu eksponavimo būdus. Jo skulptūros, pristatomos parodoje "Venecijos ritmai", pasitinka jau prie M.Žilinsko galerijos įeigos. Kūriniai tarsi atgyja ir iš lauko erdvės paroda pereina į tradicinę galerijos erdvę – ekspozicijų salę.

Medžiagų ir formų žaismė

Paroda "Venecijos ritmai" pristato įvairaus laikotarpio venecijiečio menininko G.Potenzos darbus – čia rasime ir kūrinių, gimusių 1990 m., ir sukurtų vėliau, 2012-aisiais. Tai itin puiki proga susipažinti su skulptoriaus darbais bei reta galimybė stebėti, kaip kito menininko kūryba per šiuos du dešimtmečius.

Paroda pasidalija į tris erdves – viena jų lauke. Ateinančiuosius pasitinka jau iš toli matomi kūriniai. Į akis labiausiai krenta ištemptos elipsės formos skulptūra su daugybe iškilusių, nuo pagrindinės skulptūros kūno, detalių – jos varijuoja nuo apskritimo iki stačiakampio. Kūrinys pavadintas "Miežių grūdas" (2000). Sužinojus pavadinimą, ši ištemptos elipsės formos skulptūra įgauna grūdo formą, o ant jos iškilusios įvairios geometrinės formos ir detalės tampa tarsi maži gyvybės daigai.

Šalia "Miežių grūdo" – keturios lieknos į viršų kylančios skulptūros, pavadintos "Dangoraižiai" (2012). Jie sukurti praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo "Miežių grūdo", tačiau abu darbus sieja ta pati stilistika. Pastaroji dominuoja visuose G.Potenzos darbuose: ant pagrindinės skulptūrinės medžiagos pridedama arba išskaptuojama daug mažų geometrinių figūrų, kurios sukuria lengvumo įspūdį, kad ir kokios kai kurios monumentalios skulptūros būtų.

Atokiau – "Atspindys" (2001). Čia į bronzinės skulptūros vidurį įsiterpia mėlynos spalvos stiklo detalė. Ir nors aukso bei sidabro spalvomis tviskantis kūrinys turėtų su šiuo mėlynu stikliniu intarpu nederėti, tačiau viskas priešingai, be šio mėlynojo intarpo skulptūra taptų tuščia ir nebe tokia paveiki.

Visos lauke esančios skulptūros puikiai dera su M.Žilinsko galerijos pagrindiniu fasadu, kuriame dominuoja monumentalūs tūriai; o G.Potenzos "Dangoraižiai" atkartoja juodų langų rėmų linijas.

Mastelio iliuzija

Antroji erdvė, skirta italų meistro kūriniams, – tradicinė galerijos salė. Čia labiausiai dėmesį patraukia skulptūros, pavadintos "Raganosis Nr. 1", "Raganosis Nr. 2" ir "Gigantiškas raganosis", sukurtos 2008–2009 m.

Pavadinimas "Gigantiškas raganosis" – nė kiek neperdėtas: apžiūrėjus šį kūrinį, raganosio didingumas ir gigantiškumas pasirodo iš karto. Skulptūra sudaryta iš kelių sluoksnių, taip tarsi parodant šio raganosio kietą, tarsi neperšaunamą odą. Nors ji ir nėra itin didelė, atrodo monumentali. Skulptorius šiam raganosiui sukuria ir žavias akis, kurios skirtingų spalvų – viena žalia, kita – oranžinė. Tokiu būdu "Gigantiškas raganosis" tampa, kad ir gigantišku, bet kartu ir labai švelniu kūriniu.

"Raganosis Nr. 2" atkartoja keletą "Gigantiškojo raganosio" formų, tačiau kuria kitokią nuotaiką. Raganosis atrodo kur kas nuožmesnis – tokį įspūdį sukelia tamsaus metalo spalvos, aukso spalvos linijos, kurios tik dar labiau pabrėžia skulptūros šaltumą.

"Raganosis Nr. 1" – jau tarsi atskiras kūrinys, nuo jau minėtųjų. Šis raganosis sudarytas tarsi iš besisukančių diskų, dekoruotų įvairiomis geometrinių formų detalėmis. Jo spalva jau nebe tamsaus metalo, o pilko, jau seniai išdžiūvusio, cemento.

Ant sienos kabantis itin didelio formato skulptūrinis paveikslas – "Skaičiavimo mašina Nr.1" (1990) – dar viena masteliu pribloškianti skulptūra. Ji iš tiesų atrodo lyg milžiniškas skaičiavimo aparatas, kuriame daug įvairiausių mygtukų, atliekančių neaiškias funkcijas.

Kūrinys sudarytas iš keleto stačiakampio formos dalių, kurių atskirtis itin nedidelė. Šalia esančios "Skaičiavimo mašina Nr. 3" ir "Skaičiavimo mašina Nr. 4" atlikti tokia pat technika, sukuria labai panašų įspūdį, kaip ir pirmasis darbas.

Įvairios mygtukų spalvos, kur dažniausiai vyrauja mėlyna, šiek tiek raudonos ir truputį žydros, atveda mintis į kosminio laivo stotį, į visai kitokį pasaulį, pilną mechanizmų ir keistų skaičiavimo mašinų.

Gyvybės formos

Trečiojoje parodos erdvėje dėmesį patraukia didžiulė knygų lentyna – "Knygų lentyna" (2009). Šalia jos savo lizdus susuka ir tarsi ant medžio šakelių sėdi skulptūrinės pelėdos, kurių formos varijuoja nuo apvalių pelėdų ("Apvali pelėda" 2012), iki mažesnių pelėdų ("Maža pelėda" 2012), ir kurių dekoratyvumas ne ką mažiau žavi.

Kiek atokiau, salės kampe, stovinti skulptūra "Bokštas iš arklių" (2008–2009) sudaryta iš septynių arklių skulptūrėlių, sustatytų viena ant kitos, o pačiame viršuje – nors ir pats mažiausias, tačiau drąsiausiai besilaikąs mažas arkliukas su varžto formos detalėmis šonuose. Kiekvieno arklio skulptūra vis kitokia, skiriasi ir jų spalvos, ir jų ornamentika.

Kūrinys sukelia nestabilumo įvaizdį, rodos, arkliukai tuoj nuvirs, tačiau iš tiesų, atidžiau pažvelgus, jokių arkliukų nebelieka, lieka tik – kaip ir nusako pavadinimas – bokštas iš arklių.
Parodoje "Venecijos ritmai" gausu kūrinių iš medžio ir stiklo, monumentaliosios bronzinės skulptūros darbų bei žavesį keliančių kamerinių skulptūrėlių. G.Potenza tarsi pakviečia mus į savo dirbtuves, į savo namus – parodoje demonstruojamas ir videofilmas, kuriame skulptorius parodo, kur jis dirba, pristato savo galeriją ir pasakoja apie savo kūrinius.

Parodos anotacijoje rašoma, kad "ritmiškas, geometrinis mozaikinių pano ir bronzinių skulptūrų ornamentas atspindi venecijietiškos architektūros dekorą, kuriam įtakos turėjo Rytų menai." Žvelgiant į skulptūras susidaro įspūdis, kad jose užkoduotas muzikinis ritmas, kuris nubanguoja per visus kūrinius.

G.Potenza neįsimyli vienos medžiagos, o eksperimentuoja su daugeliu – tapo ant medžio ir aksomo, kuria keramikos darbus, taip pat graviruoja ant stiklo, kuria vitražus ir mozaikas. Kiekvienai medžiagai, su kuria dirba, menininkas įkvepia gyvybės ir sukuria jai gyvenimą. Kokį – ir atskleidžia paroda "Venecijos ritmai".

Kas? G.Potenzos skulptūrų paroda "Venecijos ritmai".
Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada? veikia iki rugpjūčio 24 d.