Viršūnėje – malūnas

Praėjusią savaitę prasidėję pagrindinės miesto eglės statymo darbai netruko įgauti pagreitį – pirmadienio rytą Eigirgaloje, Kauno rajone esančiame didžiuliame angare, specialiai sukonstruotas 20 m aukščio ir 10 m pločio karkasas buvo apkabintas vešliomis eglišakėmis, o vakare žaliaskarė, apraizgyta lempučių girliandomis, suspindo jų šviesose.

Vėlyviems praeiviams teko laimė išvysti, kaip atspindžiai krenta ne tik ant pirmųjų pusnių, apgaubusių eglės viršūnę, bet ir ant savanorių, aukojančių savo laiką, skruostų. Ketvirtadienio popietę sniego patalas buvo uždengęs jau visą eglę, o ant svyrančių šakų kybojo iš akrilo nulieti tirpstantys varvekliai, kristalai ir perregimi burbulai, surinkti iš vienkartinių stikliukų.

"Dar neįrengtas eglės vidus", – tekstilininkė Jolanta Šmidtienė prasitarė, kad, sudėliojus visus taškus, eglė ateinančiuosius apgaubs namų jaukumu.

Jos centre stovės suolelis su miniatiūrine eglaite šalia. Virš galvų – šimtai lempučių ir televizorius su kalėdiniais filmais, filmukais, muzika.

Kiek tolėliau po pusnimis įsikurs amatininkai, prekiautojai skanėstais, gėrimais ir arkliukai, kuriems šventiniu laikotarpiu lemta ant savo nugarų nešti mažuosius Kalėdinio miestelio lankytojus.

Suksis snaigių malūnas

Paklausta, kada ėmė galvoti apie gruodį, menininkė šyptelėjo – mintyse pusnis ant šakų ji krovė dar vasarą. Rugsėjį gimė inžinerinis brėžinys, netrukus po to – savo sudėtingumu Eifelio bokštui prilygstantis eglės karkasas, kurį savo rankomis surinko ir litavo stebukladarys Vytautas.

Vėliau buvo gaminami laikantieji tinklai, skaičiuojama, kiek lempučių prireiks apšvietimui. Pagal J.Šmidtienės eskizą skulptorius Marijus Petrauskas sukonstravo eglės apačioje įsitaisiusių gyvūnų skulptūrų karkasus.

"Man būtų pakakę vien tik pusnių, bet pagalvojau apie šeimas su vaikais. Jiems juk džiaugsmas", – įėjimą į eglę saugančius gyvūnus žvilgsniu sveikino nagingoji kaunietė.

Kokia eglė be viršūnės? Svarbiausiu žaliaskarės akcentu, kuris į Rotušę atkeliavo ketvirtadienio vakarą, menininkė pasirinko įspūdingą snaigių malūną, o jį kurti patikėjo menininkui Stasiui Beišiui.

"Šis menininkas kuria kinetines skulptūras, kurias valdo vėjas. Paskambinau ir pasiūliau idėją. Jis sutiko, nes ir pačiam buvo įdomu, kaip pavyks susidoroti su užduotimi", – pradžioje maniusi, kad eglės viršūnės labiau patiks vyrams, baigiantis darbams tekstilininkė neabejojo, kad malūno sparnai užburs ir mažuosius.

Jolanta Šmidtienė

Gelbėjo savanoriai

Malūną, pusnis ir gyvūnus pradžioje bandžiusi kurti iš vienkartinių indų, siūlų ir kitų medžiagų ar gaminių, galiausiai menininkė į rankas paėmė perregimus šiaudelius, kuriuos jau seniai knietėjo išbandyti. Baltų atsisakė – esą šie neatrodo taip efektingai, be to, meta lengvą šešėlį.

"Ėmiau storus, plonus, rišau, klijavau, kol galiausiai radau tinkamiausią variantą", – šyptelėjo menininkė.

Maždaug dvidešimt policijos pareigūnų dvi valandas dirbo prie meškino. Padarė pusę jo.

Maniusi, kad idėjai įgyvendinti prireiks maždaug 4 mln. šiaudelių, tekstilininkė išsivertė su gerokai mažesniu skaičiumi, – 2,5 mln. virto įspūdingomis pusnimis ir žmogaus ūgio gyvūnais. Prie virsmo prisidėjo ne tik profesionalūs menininkai. Sniego pasaką nuo spalio kūrė darželinukai, moksleiviai, studentai, įvairių bendruomenių, klubų, įstaigų ir organizacijų nariai.

"Maždaug dvidešimt policijos pareigūnų dvi valandas dirbo prie meškino. Padarė pusę jo. Prie šiaudelių veržėsi ir vaikai. Vieniems sekėsi geriau, kitų pusnis teko perdaryti. Senoliai taip pat kibo į darbus", – J.Šmidtienė juokėsi, kad buvo ir tokių, kuriems kūrybinis procesas prilygo meditacijai.

Jungiant šiaudelius į visumą neprireikė nei karštų klijų, nei žirklių, nei peilių. Vienintelis įrankis – miklūs pirštai. Tiesa, tai, kas profesionalei buvo paprasta kaip dukart du, savanorei Vaidai tapo rimtu iššūkiu.

"Tai daug kruopštumo ir susikaupimo reikalaujantis procesas. Pradžioje kaišioti šiaudelius buvo lengva, tačiau tinkle tirpstant tuščioms vietoms darbas apsunko", – žvelgdama į pusnis ant svyrančių eglės šakų, jauna moteris džiaugėsi susidorojusi su užduotimi.

Tarsi savi vaikai

Kaunietis Marius su šiaudeliais nesusibičiuliavo. Pabandęs suprato, kad jo rankos šiam darbui pernelyg grubios, todėl smaigstymą paliko moterims ir kruopštesniems vyrams. Pats ėmėsi daugiau fizinės jėgos reikalaujančių darbų: dažė konstrukcijas, virino, montavo lemputes į karkasus, karpė laikančiuosius tinklus.

"Tai ne pirma mano eglutė ir tikiu, kad tikrai ne paskutinė, – lenkdamas pirštus jaunas vyras savo kelią skaičiavo ne metais, o žaliaskarėmis. – Smaragdinė, debesų, megzta, karuselė – mačiau, kaip gimė visos eglės. Žinau kūrybinę virtuvę ir koks sunkus kelias iki galutinio rezultato – daug darbo ir daug kantrybės."

Į komandą įsiliejęs spalį, o darbą prie eglės derinęs su paskaitomis, šeštadienį šalia eglės jaunuolis žadėjo stovėti ne tik kaip stebėtojas, bet ir kaip akylas sergėtojas. Marius neabejojo miestiečių ir Kauno svečių sąmoningumu, tačiau kiekvieną sugalvojusį timptelėti šiaudelį iš didžiojo meškino ausies ar pusnies ant šakos, žadėjo sudrausminti.

"Ši ir visos eglės tarsi mano vaikai. Jaučiuosi atsakingas už kiekvieną jų. Buvo apmaudu, kai debesų eglės girliandas žmonės traukinėjo", – šaliką kilstelėjęs virš nosies, Marius po akimirkos pradingo tarp eglės šakų ir baltų pusnių.

Neliūdna eglė

Šiandien žiūrėdami į eglę ir 4 km girliandų šviesas, kurios sutemus į Rotušę sugrąžins dieną, aikčiosite, gėrėsitės, lyginsite su kitų miestų ir žinoma, kritikuosite per dideles pusnis, pernelyg skurdžią spalvų paletę ar skulptūras, kurios galėjo judėti.

"Stengiuosi padaryti maksimumą. Darau tai, kas man gražu, žinoma, atsižvelgiu ir į mane supančių žmonių nuomonę – kolegų, menininkų. Miestiečiai? Didelė dalis mane labai palaiko. Visiems niekada neįtiksi", – ištikimoji eglučių kūrėja buvo pasiruošusi priimti ir kitą nuomonę, o skeptikams šiųmetę eglę vadinantiems pačia liūdniausia, paruošė atsaką: – Taip jau sutapo, kad šie metai yra paskutiniai, kai dar galima įsigyti plastikinių šiaudelių. Taigi ši eglė, tarsi atsisveikinimais su jais."

J.Šmidtienė tikino, kad, pasibaigus šventėms, akrilo kristalai ir kitos puošmenos keliaus į medines ir kartonines dėžes, eglės karkasas transformuosis ir tarnaus kitiems tikslams, tuo metu šiaudelių pusnys ir skulptūros greičiausiai bus atiduotos perdirbti.

"Galbūt pagalvosime ir apie tai, kaip jas panaudoti kitiems kūriniams. Tarkim, plastikiniai buteliai, iš kurių buvo sukurta smaragdinė eglė, perdirbti į rūšiuoti skirtus plastikinius maišelius", – intrigą paliko menininkė.

Laukia neramus laikas

Septynerius metus iš eilės miestui kūrusi egles, praėjusią žiemą J.Šmidtienė perleido estafetę, o jos švenčių galiausiai nebedrumstė netikėti skambučiai. Namiškiai atsipūtė, kad visų vakarėlių siela Jolanta pagaliau grįžo pas juos.

"Oi, būdavo visko. Tarkime, sėdime prie stalo, skamba telefonas, o kitame laido gale girdžiu: "Žinokite, vienas eglės žaisliukas nejuda." Atsisuku į savo sūnų Tomą ir sakau: "Važiuok įjungti." O jis: "Bet mama, Kalėdos!" Žodžiu, ir švenčiame, ir dirbame", – 2016-ųjų eglę-karuselę ir jos mechanizmą, dėl kurio teko nemenkai paprakaituoti, prisiminė kūrėja.

Ar dabar, kai vienintelis eglės mechanizmas – snaigių malūnas eglės smaigalyje, J.Šmidtienės šv.Kalėdos bus ramesnės ir sėslesnės? Menininkė tuo labai abejojo. Dėl vieno buvo tikra – iki pat vasario, du kartus per dieną ji važiuos pro eglutę. Panašiu ritmu esą gyvens ir kiti komandos nariai.

"Kada lengviau atsipūsiu? Tikra ne tada, kai įžiebsime eglutę ir net ne tada, kai ją nupuošime. Manau, kad ilsėsiuosi vasarą", – smagios eglės įžiebimo šventės ir tokio pat kalėdinio laikotarpio visiems linkėjo J.Šmidtienė.

Gruodžio 1 d. 18 val. Kauno Kalėdų eglės įžiebimo renginį stebėkite portale kauno.diena.lt ir portalo feisbuko paskyroje.