Ketvirtadienį 17.30 val. „Klaipėdos galerijos” filiale uostamiesčio centre (Herkaus Manto g. 22, II a.) atidaroma klaipėdiečio tapytojo Liudviko Natalevičiaus (g. 1954) personalinė kūrybos paroda.

L.Natalevičius – vienas ryškiausių Klaipėdos tapytojų. Tai išlaukta, pasiilgta paroda. Juolab puiki proga artėjant jubiliejui  pristatyti nueito brandaus kelio kūrybą.

Kažkada L.Natalevičiaus vardą uostamiesčio elitas tarė vos ne pašnabždomis, su konspiracija: ilgėtasi abstrahuotos tapybos, netarnaujančios jokiai ideologijai, socrealizmo antipodo?

Liudviko, vienišiaus tamsos valdovo, darbai, regis, teikė metafizinės paguodos. Parodos autorius sarkastiškai sako, kad menas jau yra, ir jis nesąs išradėjas, tik įkūnytojas, iš išardytų pasaulių fragmentų ir trupinių atkuriantis naujus mitologinius pasaulius: „Ieškau tobulos formos ir kompozicijos, kad iš drobės vienovės niekas „neiškristų“.

Kūryboje – sielos lūžiai, dvasios atplaišos, dramatiški sąskambiai, kuriuose šviesios dėmės „pjauna“ juodą koloritą. Geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad L.Natalevičiaus paveiksluose kaip ir nėra grynos juodos spalvos. Jis juodrusviais, juodžalsviais tonais sugeba „išasfaltuoti“ mistišką klodą, pro kurį vis bando prasiveržti šviesos spindulys. Pavymui atsiduriame biblijinių personažų eisenoje, kur sklendžia angelai, prieš akis atsiveria pieta, nukryžiavimo scenos, kryžius ir po juo suklumpanti minia... Tačiau šiame sakraliame pasaulyje tiek daug pagoniškos laisvės!..

Nors L.Natalevičiaus kūriniai labai lakoniški, jie apibendrinto siužeto, kuris išeina toli už paveikslų ribų. Anot kolegų tapytojų, jo kūryba – kaip malda, o paveikslai – vis kitos tos maldos variacijos. Jos eina iš pačių sielos gelmių. L.Natalevičiaus kūriniai asocijuojasi su krikščioniška ikonografija. Kartu jo darbams vienodai svarbu ir aistra, ir misticizmas, spalvinių derinių rafinuotumas ir formos elegancija.

Paroda vyks iki vasario 27 d. Įėjimas – laisvas.