Skirtingomis raiškos priemonėmis abu menininkai byloja apie tą pačią vietą – Kuršių neriją ir Pamarį. Tačiau R. Kraniausko tapyboje ši vieta romantiškai mistifikuojama, o U. Kraniauskaitės fotokoliažuose trapus Kuršių nerijos peizažas virsta urbanizuoto technokratinio miesto vizija.

Mistinės vizijos

Tapytojas R. Kraniauskas šioje tapybos darbų parodoje pristato mistinius, romantizuotus, lietuviškų mitų prisodrintus iracionalaus pasaulio peizažus.

Jo paveiksluose įprastas karališkųjų šventųjų akmenų – karūnuotųjų dolmenų istorijas šį kartą pakeitė lietuviškųjų mitų interpretacijos, o mitologinių simbolistinių paveikslų ciklo rišamąja grandimi tapo jauna, trapi mergaitė arba vaidilutė, keliaujanti iš vieno paveikslo į kitą.

„Norėjau parodyti pasaulį mergaitės akimis, gražų, tyrą, romantinį – tokį, kokį gali pamatyti tik ši švelni, trapi būtybė, kalnų ar miško fėja, gyvenanti mano paveiksluose“, – teigė tapytojas, nemėgstantis peizažų be žmogaus, taip juose lyg kažko trūktų. Jo nutapytuose pajūrio peizažuose visada galima pamatyti vienišos trapios moters figūrą.

R. Kraniausko tapyba. Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkas užtikrino, kad jo paveiksluose nėra nieko realistinio, nieko iš natūros. Jis sakė, kad tai neįdomu. R. Kraniausko paveikslai – gaivališka, bet suvaldyta fantazija. Tapytojui svarbus ne tiek tikroviškas pasaulio vaizdas, kiek jausmas. Jis norėtų, kad žmonės žiūrėtų į jo paveikslus ir rastų kažką savo ir sau.

Subtiliai niuansuoto, filosofiškai išmąstyto paveikslo tapymas užtrunka mėnesį, o kartais ir ilgiau, tol, kol atsiranda vidinis švytėjimas. R. Kraniauskui paveiksle svarbus gelmės ir erdvumo įspūdis. „Noriu kad žmonės galėtų savo mintimis įeiti į paveikslus ir juose bent trumpam apsigyventi“, – sakė tapytojas.

Kuršių nerija kitaip

„Su Kuršių nerijos gamta susipažinau vaikystėje, kai senelis Gediminas Dikšas, buvęs Nidos girininkas, nerijoje dirbęs 40 metų, kartu su darbininkais mane veždavosi į miškus. Kol jis dirbdavo, aš stebėdavau aplinką, jos kaitą ir gyvybę. Senelis mane mokė įvairių augalų, medžių, paukščių pavadinimų, bet labiausiai įsimindavau ne pavadinimus, o vaizdus. Atmintis užsifiksuodavo, kaip kas atrodo, kas iš ko susideda. Ypač didelį įspūdį paliko kopos – Parnidžio, Sklandytojų kopa Nidoje, Negyvosios kopos šalia Pervalkos. Per 28 savo gyvenimo metus mačiau, kaip keitėsi gamta Kuršių nerijoje, kaip mažėjo kopos, kaip degė miškas, kaip audros draskė pajūrio šlaitus, kaip Nidos miestelis tapo prabangiu kurortu“, – prisiminimais dalijosi U. Kraniauskaitė.

Menininkės vaikystės patirtys išsiskleidė koliažų ir fotomanipliacijų ciklu, kurį ji sukūrė kaip baigiamąjį magistro studijų darbą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.

U. Kraniauskaitės fotokoliažai. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuolaikinės Kuršių nerijos vizualinės reprezentacijos siejamos su autentiška gamta. Tapytojai, grafikai, fotografai, skulptoriai, įkvėpti Kuršių nerijos grožio, sukūrė daug unikalių dailės kūrinių. Urtė pasirinko kitą kelią – permąstydama XX a. socialinį ir kultūrinį kontekstą, pramoninės-technologinės pažangos skverbimąsi į žmogaus ir gamtos gyvenimą. Fotomanipuliacijose ir koliažuose ji sukūrė alternatyvią šio unikalaus gamtos kampelio perspektyvą.

Pasinaudodama kitų menininkų kūriniais, senais atvirukais ir grafiniais vaizdais, dizainerė juos transformavo ir, vizualiai eksperimentuodama, senąsias Kuršių nerijos nuotraukas pavertė fikcine, išgalvota realybe: „Kas būtų, jeigu būtų?..“ Vizualus gamtinio peizažo ir techninės pažangos sugretinimas leidžia naujai atrasti šios vietovės vertybinį turinį, pamatyti jį kitaip ir kitokį, sykiu ir pasvarstyti apie globalines ir ekologines ateities problemas.

R. Kraniausko ir U. Kraniauskaitės kūrinių paroda „Tarp realybių“ Klaipėdos meno bibliotekoje (J. Janonio g. 9) bus eksponuojama iki vasario 28 d.