Antanas Milvydas – per tris dešimtmečius išmokęs buriuoti ne vieną klaipėdietį žmogus šiandien tvirtina, jei tektų vėl rinktis profesiją, pasirinktų tą patį – buriavimą.

„Prarijo kablį“

– Jūs pats klaipėdietis?

– Tėvai gyveno rajone, bet persikėlė į Klaipėdą, aš čia gimiau, užaugau ir gyvenu.

– Kada susidomėjote buriavimu?

– Buvau irkluotojas. Bebaigiant Kūno kultūros institutą, paskutiniame kurse draugas pakvietė plaukti į Nidą jachta. Kai nuplaukėme, jachtos kapitonas pranešė, kad atgal grįšime vieni, nes jis turi važiuoti į kažkokias vestuves. Taigi mes grįžome be kapitono, nors nė vienas iš trijų neturėjome jokio supratimo apie buriavimą. Tai ir įdomiausia. Grįžtant į Klaipėdą, nukrito vienas trosas, buvo ekstremali situacija, teko lipti į stiebą. Bet po šios kelionės pagavau kablį visam likusiam gyvenimui. Paskui baigiau mokslus, gavau paskyrimą į Klaipėdos buriavimo mokyklą. Pradėjome mokyti vaikus, patys mokėmės. Išsilaikiau jachtos kapitono teises.

Kateris be benzino

– Ar patiko buriavimo trenerio darbas?

– Gyvenimas taip pakoregavo, kad vaikų nebetreniruoju. Nedėkingas tai darbas. Amžinai viskam nebūdavo pinigų. Reikėdavo važiuoti į varžybas, pareiškia – nevažiuokite. Juk vasarą – pagrindinės mūsų varžybos. Ką mums daryti? Reikia kateriui benzino, jo nėra. Sako, eikite atostogauti. Įsivaizduojate, ką reiškia buriuotojams atostogos vasarą, kai yra pats buriavimo sezono įkarštis? Kai politinė situacija apsivertė, su ja apvirto ir ekonominė, todėl laukėme neišvengiamo buriavimo sporto mokyklų žlugimo.

– Ar be savo dukters Aidos pastebėjote tokių vaikų, kurie būtų pamišę dėl buriavimo?

– Entuziastų, aišku, buvo, bet prieš kiekvienas varžybas kildavo įtampa. Klausiu: važiuosime? Jie manęs: o už kelionę mokėti reikės?

– Ar jums nebuvo baisu kaip tėvui, kai jūsų dukra ėmė buriuoti vos šešerių?

– Mokėsi, ne iš karto juk išplaukė. Pradžioje – jachtklubo baseinėlyje. Sėdėdavau ant tiltelio, vaikas – mokomojoje valtelėje „Optimistas“, ji skirta jauniesiems buriuotojams iki 40 kilogramų svorio. Ir rodžiau, kur reikia sėdėti, kur vairuoti. Kai matydavau, kad kiek pramoko, paleisdavau truputį toliau. Visą laiką vaikščiodavau krantine, kateris būdavo paruoštas, kad bet kada galėčiau išplaukti į pagalbą.

– Ar yra buvę, kad to katerio prireikė?

– Taip, ir ne kartą. Buvo dar baisiau, kai reikėjo to katerio, o jis neveikė, nes nebuvo benzino. Sėdime, laukiame savaitę, vaikai ateina į treniruotę, neburiuojame, negaliu jų paleisti į marias, nes, bėdai ištikus, neturėsiu kuo prie jų priplaukti. Kateryje nėra benzino. Jie man sako: treneri, mes gi ne futbolininkai, kiek galime futbolą žaisti? O vėjas toks geras, tik bures kelk. Pamenu, buvo sudėtinga situacija vieną rudenį, kateris vėl – be benzino. Išleidau į marias du vaikus mokomąja burvalte – „Kadetu“. Žiūriu, apsivertė vieną, du, tris kartus. Supratau, kad į oro bakus pakliuvo vandens. Matau, kad laivelis ima skęsti. Valties priekis kyla, abu vaikai slenkasi į jį, kad išlaikytų pusiausvyrą. Tada aš sėdau į „Optimistą“, nuplaukiau iki jų, vaikus įsikėliau pas save. Bangos sukilo. Per bortą vanduo liejosi, vaikai jį sėmė. Aš dar bandžiau tempti tą „Kadetą“ iš paskos, matau, kad nebeišlaikysiu, paleidau. Kai paleidau, tai jis ir prasmego į dugną.

– Kiek tokie mokomieji laiveliai kainuoja?

– Jie kainavo apie 5–6 tūkst. litų. Vienas laivelis – vienam vaikui. O jų reikia ne vieno. Viskas lūžta, būtina taisyti. Čia buvo vargo vakarienė nuo ryto iki vakaro. Pradžioje treniruotės, paskui – laivų remontas.

– Ar po Nepriklausomybės atgavimo buvo galima išlaikyti tą buriavimo mokyklą, kad viskas nesubyrėtų?

– Buvo. Bet viskam reikėjo pinigų. O jų trūko. Būdavo, išleidžiu vaikus į treniruotę ir meldžiuosi, kad tik neapsiverstų, nes kateris – vėl be benzino.

– Buriuojančių merginų nedaug, ar buriavimas tikrai labai vyriškas užsiėmimas?

– Ne, ne visai. Tenka pašalti, tenka pakentėti. Reikia valios, ištvermės, nuovokos, kur vėjas sukasi, kada kur reikia plaukti, kur geriau neplaukti. Tai pasiekiama atsiradus praktiniams įgūdžiams, ir tikrai ne tik vyrams.

Baltija – nedraugiška

– Plaukiojate po Baltijos jūrą. Ar yra buvę, kad škvalas užklupo netikėtai?

– Visai neseniai turėjome nuotykį. Grįžtant iš Gdansko, ties Sopotu pradėjo lyti, griaudėti, matėme, nieko gero. Bet galvojome, gal praslinks šonu. Nepraslinko. Jachtą paguldė ant šono. Bet kai žinai, kad jachta – kaip plūdė, o apačioje yra svoris, tam, kad ji po kiek laiko atsistotų į pradinę būseną, nepanikuoji. Prapūtė gūsis, ir vėl viskas gerai. Normali padėtis, kai jachta pasvyra iki 30 laipsnių ant šono. Kai pasvirimo kampas didesnis, galima plaukti, bet nepatogu, greitis dėl to nepadidėja. Tada reikia vynioti bures. Teko plaukioti ir Atlanto vandenyne, ir Viduržemio jūroje. Baltijoje bangos atšiauresnės, jos užsupa ir plaka daugiau nei giliuose vandenyse. Visi jūrininkai tai pripažįsta.

– Ar jūroje yra tekę iškristi už borto?

– Ne. Iškristi neteko, bet per audrą deniu ropinėti, kaip beždžionei – taip. Tokiu atveju visada geriau sėdėti, o ne stovėti, gulėti geriau nei sėdėti, tokios yra taisyklės. Kai jachtą, grįžtant iš Gdansko, paguldė ant šono, viršuje buvome trys vyrai, moterys – triume. Kai viskas baigėsi, jos mums grūmojo kumščiais dėl patirto išgąsčio, sakė: ką jūs, parazitai, darote?

– Ar yra buvę, kad laive kas supanikuotų ir tektų raminti net panaudojant jėgą?

– Ne, jėgos naudoti neteko, bet rusiškų žodžių išsprūsdavo.

Jūriniai kuriozai

– Minėjote, kad buriuotojams baisi ne jūra, o – krantas. Tačiau juk vandenyse laivai dūžta ne tik į uolas, bet ir susiduria vieni su kitais?

– Prieš pat buriavimo varžybas stebėjome situaciją, kai vienas varžybų dalyvis nesuvaldė jachtos ir pakirto konkurentą. Žiūrime, išplaukė, bures pavėjui pakėlė, kaip pradėjo jį vėjas nešti, kapitonas šturvalą suka ir neišsuka. Jachta smaili, jos priekigalyje – trikampis nerūdijančio plieno, matyti, tvirtas. Kai rėžė kitai jachtai į bortą, net įsmigo per du sprindžius. Pamenu tų buriuotojų veidus, kurių jachtą pakirto, jie stovėjo viršuje ir gėrė kavą. Tai puodukus taip ir nuleido, o galvojau, kad pils anam į veidą. Kaltininkas tik lankstosi prieš juos, kaip koks kinas, atleiskite vyrai, sutvarkysiu. Kada tu sutvarkysi, plaukti juk dabar reikia? Situacija tokia, kad žodžių trūksta, ką nors pasakyti.

– Varžybos jiems pasibaigė?

– Regis, ne, užklijavo, kiek galėjo, ir plaukė.

Laive – savi įstatymai

– Jūs dabar plukdote žmones į jūrą. Ką galėtumėte apie juos pasakyti, juk nemažai laiko tenka praleisti gana ankštoje erdvėje, jachtoje nėra kur atsiriboti?

– Yra visokių, ateina, įlipa, nudrimba – plaukiame. Tada klausiu: o tu pats nenorėtum rankų pridėti? Virves patampyti? Purto galvą.

– Taigi pasitaiko tokių, kurie sako, jog sumokėjo pinigus, ir nori nieko neveikti?

– Suprantama, bet bendra nuotaika visą kelionę tada būna visai kita.

– Jūroje neretai nutinka ir skaudžių nelaimių net patyrusiems buriuotojams. Kodėl? Ar jie užsimiršta?

– Po tokių skaudžių nelaimių, kai nuskęsta buriuotojas, ilgai nepalieka mintys, kaip tai galėjo atsitikti. G.Mincė šoko į jūrą, gelbėdamas šuniuką, ir žuvo, lig šiol negaliu suprasti tokio sprendimo. Aš nešokčiau, juo labiau žinant, kad jachtoje nebuvo, kas ją sugeba valdyti. Pažinojau jį nuo tų laikų, kai jis buvo Tarybų Sąjungos čempionas, aš jau buvau treneris, jis – auklėtinis. Jis – kaunietis, aš – klaipėdietis, bendravome, gerai sugyvenome. Baisi netektis.

– Ar įmanoma apskaičiuoti bent jau dauguma situacijų, kurios gali nutikti laive?

– Viskas įgyjama sykiu su patirtimi. Štai anksčiau trapo, nuleidžiamo į vandenį, laive neturėjau. Jis atsirado po vieno nemalonaus incidento. Išplaukėme į jūrą, oras gražus, štilis. Keleivis, stambokas vyriškis, paklausė, ar gali išsimaudyti. Sakau, šok. Nespėjus man nei susivokti, paskui jį į vandenį įšoko dar stambesnė jo žmona. Susiėmiau už galvos, kaip mes ją įkelsime į jachtą? Ji iššoko nepasiklaususi, būčiau pasiūlęs jai apsilieti vandeniu ant denio, bet ne daugiau. Tai paskui mes kokią valandą kamavomės, kol įkėlėme į laivą. Ji svėrė maždaug pusantro šimto kilogramų. Oi, kaip vargome. Po to jachtoje įsigijau trapą.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1955 m. kovo 30 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos 4-ąją vidurinę mokyklą, po to – Politechnikumą, Kūno kultūros institutą.

Dirbo buriavimo treneriu, Karinėse jūrų pajėgose, Pasienio apsaugos tarnyboje.

Irklavimo sporto meistras.

Vaikai – Aida ir Audrius.

– Jeigu tektų vėl gyvenime rinkis, ar pasirinktumėte tą patį?

– Taip, tik buriavimą.