Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos valdybos pirmininkas Antanas Bosas, jau daugiau nei 20 metų vadovaujantis šiai stambiai verslo struktūrai, tikina ištvėręs ne vieną ekonominę krizę ir mano, kad visais atvejais iš jų išbristi yra galimybių.

Pradžių pradžia – kooperatyvas

– Kokios buvo Korporacijos užuomazgos?

– Korporacija įkurta 1988 m. Pradžioje buvo vienas vienintelis kooperatyvas „L713“. Tai buvo antras Klaipėdos rajone įkurtas kooperatyvas. Užsiiminėjome viskuo, kuo tik galėjome, tai buvo absoliutaus deficito metai. Rinka „suvalgydavo“ viską, ką jai pateikdavai. Gaminome baldus, auginome broilerius. Dobilų motiejukų sėklas į Rusiją vežėme. Plėtėmės, investavome.

– Ar šiandien būtų įmanoma pakartoti tą patį verslo modelį?

– Šiandien verslui galimybių – labai daug. Lietuvoje yra nemažai pavyzdžių, kai jaunuoliai sukuria kompiuterines programas, išgarsėja visame pasaulyje ir 17 metų tampa milijonieriais. Reikia tik idėjų, užsispyrimo, profesionalumo. Pakartoti to verslo modelio, kurį taikėme prieš 24 metus, neįmanoma ir nereikia. Dabar visai kitas poreikis, kitos technologijos. Reikia tobulėti, išradinėti ką nors naujo, daryti tokias inovacijas, kurios reikalingos šiuolaikiniam vartotojui.

– Kiek įmonių šiandien yra Korporacijoje?

– Korporacija skilusi į keturias dalis. Šiandien yra 7 įmonės. Vienos atsitraukia, kitos atsiranda.

Starto aikštelė kitiems

– Kiek žmonių geriausiais laikais dirbo Korporacijoje?

– Konsoliduotose Korporacijos įmonėse dirbo 6,5 tūkst. žmonių. Šitos įmonės tuomet turėjo 1 mlrd. 200 mln. litų apyvartą. Kai šventėme Korporacijos dešimtmetį, į šalies biudžetą buvome sumokėję daugiau nei milijardą litų įvairiausių mokesčių.

– Iš to, ką pradėjote, ar iki šios dienos ką nors vystote?

– Faktiškai liko tik statyba ir prekyba nekilnojamuoju turtu. Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tos įmonės, kurias mes sukūrėme, nors šiandien Korporacijai jos ir nebepriklauso, sklandžiai dirba. Labai sėkmingai veikia „Klaipėdos Smeltė“, tai buvo Korporacijos „kūdikis“. Šiandien ji nebe mūsų, bet čia sukurtos darbo vietos ir toliau kuriama pridėtinė vertė, bendras vidaus produktas, bendrovė prisideda prie visos Lietuvos ekonomikos kilimo. Sėkmingai dirba „Klaipėdos medienos grupė“, „Geonafta“. Bankrutavusių bendrovių, kurios kažkada priklausė Korporacijai, vos viena kita. „Klaipėdos kartonas“ juk irgi dirba, vienais metais sunkiau, kitais lengviau, bet dirba. Tai buvo mūsų produktas, idėjos, investicijos, mes padarėme, kad jos galėtų toliau tęsti savo veiklą. Kalbant apie devintojo dešimtmečio pabaigą, juk tie seni pramoniniai monstrai buvo pasmerkti žlugimui. Ten buvo labai senos technologijos, labai neekonomiškos. Tų įmonių produkcija negalėjo konkuruoti niekur. Reorganizacija, technologinis „perginklavimas“, labai didelės investicijos – visa tai buvo daroma, kad įmonės galėtų dirbti. Juk mes daugybę metų neėmėme jokių dividendų, kad tik pakeltume tų įmonių konkurencingumą.

„Klaipėdos kranų“ pamokos

– Tai ir iš bendrovės „Klaipėdos kranai“ neėmėte dividendų?

– Tikrai neėmiau. „Klaipėdos kranai“ – pirmoji įmonė, kurią privatizavome. Ir mes ten nemažai investavome, ir dividendų neėmėme. Tada, kai įmonė turėjo milijoninius pelnus, aš galėjau drąsiai imti dividendus, nes man priklauso 70 proc. akcijų, bet aš to nepadariau. Žinodamas, kad įmonei reikės augti, kad reikės nusipirkti naujus kranus, kurie galėtų statyti dangoraižius. Taip ir buvo padaryta. Šiais kranais pastatytas aukščiausias Lietuvoje pastatas. O šiandien žiniasklaidoje sukeltas ažiotažas, kad A.Bosas kažkam skolingas. Ne, tai įmonė skolinga A.Bosui. Vienintelė klaida, už kurią aš jau seniai turėjau atleisti direktorių, buvo ta, kad jis kaip Motina Teresė, kaip višta perekšlė, kritus apyvartai, pasibaigus užsakymams, laikė darbuotojus pusę metų, manydamas, kad tų užsakymų atsiras. O ekonomikos elementoriuje rašoma: krito apyvarta, reikia mažinti išlaidas. Vadinasi, skubiai reikėjo atleisti dalį žmonių. O jis laikė tuos nedirbančius darbuotojus ir užsiaugino milžiniškas skolas. Vadyboje tai – milžiniška klaida. Mes gi neleidome įmonei bankrutuoti, nors jau seniai galėjome ją paleisti vėjais. Mes įmonę laikome, stengiamės, ieškome ir po truputį surandame naujų užsakymų. Manau, kad pamažu ją ištempsime.

Nerimas dėl ateities

– Jūs versle praktikas, ne teoretikas, kaip valdžios žmonės. Kaip manote, ar Lietuvoje ekonomika jau stabilizuojasi, ar tai dar nėra nuosmukio pabaiga, nes įtampa neslūgsta?

– Tas nerimas yra pagrįstas. Ypač šiandien, kai Lietuvos ekonomika faktiškai priklauso nuo eksporto. Visas šalies verslas priklauso nuo to, kiek mūsų pagamintos produkcijos nupirks užsienis. Bet šiandien toje pačioje ES kelios valstybės gyvena svetima sąskaita – Graikija, iš dalies Ispanija, Portugalija. Ekonominė situacija nėra stabili visoje ES. Graikams, kuriems nurašys 50 proc. skolų, – gerai, bet Vokietijai, Prancūzijai nėra labai gerai, nes jie praranda tuos pinigus. Taigi graikai gyvena svetima sąskaita, mes dar gyvename savo sąskaita. Bet nedrįsčiau teigti, kad ekonomika ES, taip pat ir Lietuvoje stabilizavosi. Vartojimas – tarsi sinusoidė, tai kyla, tai krinta. Labai liūdna, kad pas mus neatsirado tų pragmatikų, analitikų, kurie galėjo išskaičiuoti tą nuosmukį. Juo labiau kad tai labai lengvai nuspėjama. Juk signalas iš Amerikos apie tai ėmė sklisti dar 2006 m. Niekas šito neprognozavo ir nesiruošė, maža to, pravalgė sukauptus rezervus, „Sodros“ ir visus kitus. Ir mes atsidūrėme didžiulėje duobėje.

– Ar tai vienintelė priežastis, kad Lietuvoje tas nuosmukis smogė taip skaudžiai?

– Ne, ne vienintelė. Labai blogai ir tai, kad Lietuva leido taip konkuruoti bankams. Bankų marža buvo 0,6 proc., mažiausia visoje Europoje. Lenkai mažiausią maržą leido 1,1 proc., kitose šalyse ji laikėsi 1,5 proc. Lietuvoje esama situacija iš karto išaugino kainas. Ir medžiagoms, ir darbo jėgai, ir produkcijai. Tas burbulas vis tiek turėjo sprogti.

Prošvaistės NT rinkoje

– Kaip manote, ar Klaipėdoje atsiras tiek pirkėjų, kurie įstengs nupirkti tuos naujai pastatytus butus mūsų mieste? Juk čia pilna tuščių daugiabučių, užmiestyje – privačių namų kvartalų.

– Klaipėdos rajonas pasitvirtino daugybę detaliųjų planų. Tiek aplink miestą davė leidimų statyboms, kad iš Klaipėdos žmonės išvažiavo gyventi į užmiestį. Tai blogai pačiai Klaipėdai, savivaldybės ekonomikai. Tačiau šiandien žmogus turi suvokti, kad šiuolaikiniame, naujame geros kokybės name gyventi yra 3–4 kartus pigiau, nei senos statybos būste. Todėl jie anksčiau ar vėliau turės keisti butus. Antras dalykas, Klaipėdoje iš didžiųjų miestų vienam gyventojui tenka mažiausiai gyvenamojo ploto kvadratinių metrų. Kitaip tariant, klaipėdiečiai gyvena susispaudę. Nekilnojamasis turtas Klaipėdoje bus labai greitai išparduotas. Vilniuje jau prasideda nauji statybų projektai, nes senieji objektai jau išparduoti. Poreikis yra ir prasideda naujos statybos. Tačiau Klaipėdoje nėra išskirta nė vieno naujo sklypo statyboms.

– O kiek Klaipėdoje šiandien yra dar neparduotų butų?

– Pagal visus projektus Klaipėdoje yra 815 neparduotų butų, antrinėje rinkoje, pas tuos, kurie bankrutavo ar iš jų atėmė bankai, yra dar 250, mažyčiuose projektuose – dar 40. Iš viso – apie tūkstantį butų. Netgi per tuos 2011-uosius, labai blogus prekybai metus, parduoti 208 naujos statybos butai. Pardavimas auga, bet greitai nebeliks pasiūlos.

– Manote, kad žmonės turi pinigų?

– Bankuose yra sukaupta 24 mlrd. litų privačių lėšų. Dar maždaug 14 mlrd. – „kojinėse“. Vadinasi, šitie pinigai nedalyvauja ekonomikoje, nedalyvauja apyvartoje. Bankai už tai moka mažai ir šiandien neapsimoka ten jų laikyti. Bet žmonės išgąsdinti. O kieno išgąsdinti? Juk mūsų valdžia nuo pat kadencijos pradžios pradėjo bauginti. Dabar vėl gąsdina jau antrąja recesijos banga. Todėl žmonės taupo juodai dienai. Jiems atrodo, kad saugiau turėti pinigų, negu juos vartoti. Ir paskui iki alkūnių graužiasi nagus, kai vieną rytą atsibunda ir suvokia, kad jo pinigai nuvertėjo. O pragmatiškai vertinant visą ekonominę situaciją, negalime atmesti, kad nebus devalvacijos.

– Jūs ką nors konkrečiai žinote ar tik nujaučiate?

– Aš jaučiu. Kas gi mums kada ką nors atvirai pasakė? Niekas ir niekada. Prasidėjo Rusijoje krizė, G.Vagnorius mušėsi į krūtinę ir aiškino: mūsų tai nelies. Kaip gali neliesti, kai pagrindinė rinka tais laikais buvo Rusija? Ir taip palietė, kad stipriai nusiritome atgal. Prasidėjo krizė JAV, vėl sakė: mūsų tas nepalies. Žlugo „Snoras“, I.Šimonytė su A.Kubiliumi tvirtino: mūsų tai nelies, gi tik šimtas įmonių prarado pinigus. Bet juk visi jie – ekonomikos dalyviai, jeigu jiems yra blogai, tai kaip kitiems gali būti gerai? Kai aukščiausia valdžia taip šneka, prarandi bet kokį pasitikėjimą. Ta informacija negali tikėti, ir tai yra labai blogai. Ir ne tik man, visiems blogai.