Ilgai laivuose dirbęs Petras Bekėža dabar visas savo jėgas atiduoda kovodamas už jūrininkų teises ir interesus. Jūrininkų sąjungos pirmininkas per tą laiką jau spėjo tapti geru teisininku.

Norėjo aplenkti brolį

– Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su jūra?

– Aš esu klaipėdietis, todėl jūra visada buvo šalia. Buvau prisiskaitęs knygų apie piratus ir tolimas keliones. Tais laikais vieninteliai jūrininkai galėjo pamatyti egzotiškas šalis, pakeliauti, ištrūkti iš sovietinės uždangos. Be to, mano vyresnysis brolis po armijos iš karto pradėjo dirbti jūreiviu. Aš žavėjausi tuo darbu, bet būtinai norėjau aplenkti brolį ir gauti aukštesnes pareigas – dirbti jūrininku. Todėl įstojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir gavau laivavedžio diplomą.

– Ar prisimenate savo pirmąjį reisą?

– Labai gerai atsimenu jį. Baigęs Jūreivystės mokyklą, turėjau mokytis Liepojoje karinio parengimo. Tik sugrįžęs į Lietuvą ir dar net neturėdamas darbinio diplomo gavau pasiūlymą dirbti ketvirtuoju kapitono padėjėju rusų refrižeratoriniame transportiniame laive "Ostrov Ruskij". Jis aptarnavo žvejybinius laivus, gabeno sušaldytas žuvis. Laivas buvo ką tik gautas iš Švedijos ir plaukė tik į antrąjį reisą. Tai buvo greitasis, didelis ir modernus laivas. Atėjęs į jį pamačiau nemažai naujoviškos technikos. Tokių prietaisų Jūreivystės mokykloje net nebuvo.

Laivo kapitonas mane priėmė gerai, padrąsino. Kadangi antrasis kapitono padėjėjas susirgo, man teko budėti su laivo vadu. Kapitonas leido man savarankiškai priimti sprendimus, duoti komandas vairininkui ir tik stebėjo, kaip elgsiuosi. Plaukiant sąsiauriais tarp Danijos ir Švedijos kapitonas man pasakė: "Aš einu į kajutę, o tu žiūrėk. Jei kas, skambink." Taip buvo parodytas didelis pasitikėjimas manimi, todėl šis pirmasis plaukimas įsiminė visam gyvenimui.

– Tikriausiai gana greitai užėmėte kapitono tiltelį?

– Ne taip jau greitai. Refrižeratorinio laivyno bazėje dirbau apie trejus metus. Plaukiodamas netoli Afrikos krantų pasigavau akių uždegimą ir gydytojai nebeleido eiti į jūrą. Vėliau perėjau į Žvejybos uostą. Dirbau vilkikuose kapitono padėjėju. Paskui pradėjau dirbti tuomečiame Prekybos uoste. Po kelerių metų akys pasveiko ir galėjau plaukti į jūrą, bet buvau apsipratęs dirbti uoste. Man buvo įdomu plaukioti vilkikais. Ypač pavasarį ar rudenį, kai siausdavo audros. Visokių atvejų yra buvę per tą laiką. Pakilus vėjui mažą laivelį bangos mėtydavo kaip šapelį. Atrodydavo, jog vilkiką bangos užmes ant laivo. Reikėdavo priplaukti prie kito laivo per metrą, kad mano įgula paimtų vilkimo lyną. Kartais tekdavo atskirti susipynusius inkarus. Per audras nutrūkdavo dokai. Mes turėdavome juos prilaikyti. Reikėjo padėti prisišvartuoti didžiuliams tanklaiviams. Laivai be vilkikų uoste – kaip žmogus be rankų. Todėl tai buvo atsakingas ir sunkus darbas.

Į politiką nesiveržia

– Dirbti vilkikuose jums patiko. Tad kodėl perėjote dirbti į krantą?

– Man pasiūlė tapti Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) laivyno skyriaus vadovu. Sutikau. Tuo metu buvau labai įsitraukęs į Lietuvos jūrininkų sąjungos veiklą. Prieš dešimt metų tapau jos pirmininku, vėliau pavaduotoju ir vėl pirmininku. Iš pradžių dirbau visuomeniniais pagrindais. Kai sąjunga sustiprėjo, ji galėjo skirti etatą, perėjau dirbti tenai.

– Per tą laiką, kai stengėtės apginti jūrininkų teises, susipažinote su daugybe teisės aktų. Tapote beveik teisininku?

– Tiesa. Ginti jūrininkų interesus galima tik išmanant teisės aktus. Po nepriklausomybės mačiau, kad mūsų teisinė bazė skylėta. Vadovavomės Rusijos įstatymais. Po truputį pradėjau plačiau domėtis teise. Profesinės sąjungos yra neturtingos. Todėl pirmininkui ar jo pavaduotojui tenka būti ir teisininku, ir buhalteriu. Pirmasis mano, kaip įstatymo žinovo, išbandymas buvo parengti darbuotojų kolektyvinę sutartį. Tam reikėjo gerai išmanyti tarptautinę jūrų teisę, Lietuvos įstatymus. Jei nežinosi, tave apsuks aplink pirštą. O nukentės darbuotojai.

– Jūrininkų sąjungoje ilgai dirbote visuomeniniais pagrindais. Už tai negavote atlyginimo, tai kokia motyvacija jus skatino ginti jūrininkų interesus?

– Apgynęs jūrininkų teises jaučiu dvasinį pasitenkinimą. Dėl kai kurių teisės aktų teko vargti net kelerius metus. Bet jei tai davė jūrininkams nors šiek tiek naudos, jaučiu lyg tai būtų maža mano asmeninė pergalė. Nesitikiu, jog man padėkos.

– Tai gal paprasčiau jūrininkų interesus ginti Seime. Ar neketinote eiti į politiką?

– Politikoje man nėra ką veikti. Bendradarbiaujame su įvairių partijų atstovais. Klaipėdiečiai Seimo nariai daug padėjo, jog būtų išgirsti jūrininkų interesai, bet pats nenoriu ten eiti.

Saugojo nuo pagundų

– Ar tiesa, jog jūrininkai kiekviename uoste turėdavo po merginą?

– Šis požiūris atėjo iš knygų. Legendos apie piratus ir jų žiaurumą, muštynes, merginas ir romą sukūrė tokį jūrininko įvaizdį. Tarybiniais laikais jūrininkai į krantą išeidavo tik po tris. Aš plaukiojau kaip karininkas, todėl man prikabindavo po du tris ir net keturis žmones. Su ta grupe turėdavai vaikštinėti. Dažniausiai kartu eidavo vyresni karininkai ir nuklysti į šoną buvo beveik neįmanoma. Jei į laivą būtum grįžęs vienas, galėjai prarasti visiems laikams leidimą išlipti svetimame krante. Nors labai retais atvejais jūreiviai surizikuodavo ir nuklysdavo į šoną.

– Matėte daug pasaulio. Ar nekilo minčių pasilikti kitoje šalyje?

– Ne. Čia aš gimiau, užaugau, čia atsisveikinsiu ir su šiuo pasauliu. Užsienio šalyse kitokios tradicijos, gyvenimo sąlygos, žmonių mentalitetas. Nuvažiuoti pasižiūrėti yra įdomu. Kuo daugiau pažįsti pasaulį, tuo esi turtingesnis. Bet praeina kelios savaitės ir vėl traukia į Lietuvą.

– Ar nepasiilgstate jūros, darbo laivuose?

– Palaikau ryšį su jūrininkais. Ir kviečiamas, ir nekviečiamas užsuku į laivus. Mane traukia jūra. Net laisvalaikiu mėgstu vaikštinėti pajūryje, o ypač, kai siaučia audros ar šaltas oras. Vėjuoti orai tiesiog praskaidrina galvą.

Menas nesvetimas

– Didžiąją dalį laiko skiriate rūpindamasis jūrininkų interesų gynimu. Ar lieka laiko pomėgiams?

– Kartais nueinu į koncertą, teatrą. Stengiuosi dalyvauti įvairiuose renginiuose – valstybės šventėse, Klaipėdos prijungimo metinėse sausio 15 dieną, Jūros šventėje. Meninė, muzikinė veikla man nesvetima. Visa mano šeima – mama, broliai, sesės – mėgsta dainuoti. Aš ne išimtis. Ilgai lankiau dainų ir šokių ansamblius. Su jais teko koncertuoti ir užsienyje. Nemažai metų dainavau ansamblyje "Disvitis". Nors buvau vokalistas, kartą teko ir šokti. Mūsų ansamblį pakvietė į Vengrijos Debreceno miesto gėlių festivalį. Kolektyvas nusprendė parodyti vieną šokį ir atlikti liaudies kūrybos dainą. Kadangi jaunimas atsisakė šokti, mums buvo patikėta per dvi savaites pasiruošti. Nors buvome vokalinis ansamblis, puikiai išmokome žingsnelius. Šokis buvo ypatingas tuo, jog vienas žmogus visada pašokdavo ar atlikdavo žingsnelius ne į taktą. Šis vaidmuo atiteko man. Vengrai nustebo pamatę, jog aš vis strykčioju ne taip, kaip visi ir tik vėliau suvokę, kad taip turi būti, pradėjo juoktis.

– Ar vis dar nepamirštate dainavimo?

– Dabar užtraukiu dainą, kai susirenka vaikai, anūkai, sesės. Visi kartu dainuojame.

– Tai kiek vaikų ir anūkų turite?

– Turiu vieną dukrą, puikų žentą, anūką ir anūkę. Berniukui jau penkiolika metų, o anūkė – dešimties.

– Gal anūkas taip pat ketina tapti jūrininku?

– Kažin. Dabar jūrininko profesija nebe tokia patraukli kaip anksčiau. Nebeliko romantikos. Kai priklausėme Sovietų sąjungai, sienos buvo uždaros, todėl jūrininkai buvo privilegijuoti. O dabar keliauja kas nori. Į jūrą galima išplaukti savo jachta. Be to, jūrininko darbas labai sunkus. Kiekvienas jūrininkas pasakys, jog su jūra juokauti negalima.