– Šimtus metų mūsų protėviai bandė įminti mirties ir prisikėlimo paslaptį. Dalijosi pastebėjimais, išmintimi iš kartos į kartą. Viena iš tokių paslaptingų švenčių buvo Velykos.

Tradiciniame kaime Velykų šventės gal net labiau laukta nei Kalėdų, nes ji simbolizavo naujų žemdirbiškų metų pradžią.

– Stebėdami gamtą Velykų rytą žmonės sakydavo: jei saulei tekant rytas gražus – visi metai bus gražūs, jei lis – lauk šlapių, nederlingų metų. Velykos mūsų senoliams buvo ir didžiausia pavasario ciklo šventė, su kuria baigdavosi gavėnia – septynias savaites trunkantis susikaupimo ir pasninko laikas, prasidedantis po Užgavėnių Pelenų trečiadieniu ir oficialiai pasibaigiantis Didįjį šeštadienį, suskambus bažnyčių varpams. Tai buvo tarsi atokvėpis prieš sunkius vasaros ir rudens darbus. Tradiciniame kaime Velykų šventės gal net labiau laukta nei Kalėdų, nes ji simbolizavo naujų žemdirbiškų metų pradžią. Dažnai po Velykų prasidėdavo didieji arimo, sėjos darbai.

– Prieš kiek laiko mūsų protėviai pradėdavo ruoštis pagrindinei prisikėlimo šventei – Velykoms?

– Tarp visų kalendorinių švenčių Velykos turi ilgiausią trukmę. Ruoštis Velykoms mūsų senoliai pradėdavo jau nuo Verbų sekmadienio, o šventė baigdavosi per Atvelykį.

Verbos: likus savaitei iki Velykų, tikintieji švenčia Verbų sekmadienį, juo prasideda Didžioji savaitė. Daug kur Lietuvoje tikrosiomis verbomis laikomos tik kadagio šakelės./ L. Prascevičiūtės / Kleboniškių kaimo buities muziejaus nuotr.

– Kokių laikėsi tradicijų, papročių?

– Kaip ir kiekviena šventė Lietuvos kaime, Velykos prasidėdavo nuo laukimo, namų ruošos ir buities darbų. Didžiąją savaitę – Didįjį Trečiadienį, Ketvirtadienį, Penktadienį, Šeštadienį ir Sekmadienį – namiškiai turėjo aiškias pareigas ir tiksliai žinojo, ką kuriam reikia daryti.

Didysis ketvirtadienis buvo vadinamas švariuoju (čystuoju), mat šią dieną buvo valomi ir vėdinami namai, plaunama patalynė, balinamos krosnys, krečiami kaminai, prausiamasi.

Didysis penktadienis kaimo žmonių tikėjimuose siejosi su Jėzaus kančios diena. Tą dieną visi laikydavosi rimties – tyliau kalbėdavo, vengdavo kelti nereikalingą triukšmą, kad nepažadintų mirusio Dievo. Nešluostydvo dulkių, kad Jėzui į akis neprikrėstų. Tikėdavo, kad Didįjį penktadienį išpažinties eina tik burtininkai (čėrauninkai).

Svarbiausia: „Linkiu pasitikti prisikėlimo šventę laikantis tautos papročių. Šeimomis, su vaikais ir anūkais“, – ragina muziejininkė, edukatorė D. Blaževičienė./ R. Žaltausko nuotr.

Didįjį šeštadienį kas nors iš namiškių eidavo į bažnyčią atnešti šventos ugnies ir šventinto vandens. Ugniai parnešti dažniausiai siųsdavo jaunus vyrus – jie stengdavosi kuo greičiau parjoti iš bažnyčios namo ir užkurti išvalytą krosnį nauja ugnimi. Parsineštu vandeniu šlakstė kambarius, aslą, namo kertes, Velykų stalą, prisikėlimo metu buvusius namie, kad susiklausymas lydėtų šeimą ir kad nebūtų blogų dvasių.

Didysis šeštadienis dar buvo ir valgių šventėms ruošimo diena. Prigamindavo jų daug – visoms trims dienoms. Tikėjo, kad pirmą ir antrą Velykų dieną net sriubos virti negalima – dirbti šventą dieną nuodėmė. Didįjį šeštadienį paprastai visa šeima margindavo kiaušinius. Primarginę pilną dubenį rinkdavo gražiausius margučius, kuriuos Velykų dieną dovanodavo giminaičiams, krikštatėviams ar krikštavaikiams.

Sekmadienį margutis tapdavo Velykų stalo puošmena, pagrindiniu ir pirmuoju valgiu. Buvo tikima, kad per Velykas suvalgytas kiaušinis atneš sveikatos, gerovės, galios.

– Ar daug būta su Velykomis susijusių prietarų?

– Nemažai. Visomis Didžiosios savaitės dienomis buvo draudžiama dirbti įprastus buities darbus – negalima buvo austi, malti, velėti, sėti ir kt. Esą pažeidus draudimą vėjas stogus nuplėšytų, trenktų griaustinis ar ledai pasėlius išmuštų. Tikėta, kad veiksmo, atlikto sakraliuoju laiku, padariniai bus jaučiami visus metus. Pavyzdžiui, išsimaudęs Didįjį ketvirtadienį švarus būsi visus metus. Jei Didįjį šeštadienį barsiesi, tai barsiesi visus metus. Visoje Lietuvoje tą dieną nieko neskolindavo, kad nepaskolintų savo laimės. Iki XX a. pirmosios pusės tikėta, kad kas Velykų rytą greičiau namo sugrįš ir pirmas atsigavės, tas tais metais pirmiau už kitus ir darbus nudirbs, to bitės daugiau spiečių išleis, to gyvuliai bus sveikesni.

– Kai šventinį Velykų stalą šeimininkės užtiesdavo balta staltiese, kaip dar jį išpuošdavo?

– Vienas pagrindinių Velykų stalo akcentų būdavo žaluma. Ji lemdavo gerą žiemkenčių augimą, greitesnį žolės sužaliavimą, vešlumą. Merkdavo ant jo besprogstančias beržo šakeles, kačiukus. Be to, prieš Velykas prie namų išdygdavo ir sužydėdavo pirmosios gėlės, miškuose – žibutės; prasikaldavo pataisai, bruknių šakelės. Šiais augalais žmonės apkaišydavo lėkštes, taip pat ir kraitelę su Velykų margučiais. Tai reiškė pabudimą, prisikėlimą – ne tik Kristaus, bet ir visos gamtos. Dažnas šv. Velykų stalo papuošalas, simbolizuojantis puikų būsimą javų derlių, gerus ateinančius metus, buvo ir ant stalo statytas želdintų avižų ar miežių dubuo. Kartais į jį įstatydavo molinį ar medinį avinėlį su vėliavėle.

Virš stalo moterys kabindavo šiaudinius paukščiukus. Vilniaus krašte netoli stalo, ant palangių, išdėliodavo puošnias verbas. Kiekvieno Velykų stalo centre, be abejonės, karaliaudavo indas su margučiais. Tai buvo didžiausia stalo puošmena ir šventės simbolis.

Kadangi Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, kitas itin svarbus simbolis būdavo avinėlis iš sviesto. Šeimininkės mokėjo jį gražiai išsukti šaukšteliu, padaryti tarsi mažą meno kūrinį. Tos, kurios nemokėjo, prašydavo kaimynių pagalbos.

Dar viena Velykų stalo puošmena buvo tradicinis, anksčiau labai populiarus, dabar kiek primirštas velykinis kiaušininkas, t. y. stovas su margučiais. Kiaušininkus išpuošdavo žilvičio šakutėmis su kačiukais, išsprogusiais berželiais, popierinėmis gėlėmis ir iškeptais iš tešlos paukščiukais. Margučiai nuo eglutės buvo dovanojami siekiant suteikti laimės, sveikatos, apsaugoti nuo ligų, nesėkmių ir kt.

R. Žaltausko nuotr.

– Velykų rytą šeimai grįžus iš bažnyčios, likusieji namuose jau būdavo paruošę šventinį stalą?

– Tačiau prie jo sėsdavo tik parnešus Velykas, t.y. visiems iš jos parėjus ir parsinešus šventintus valgius (iš čia kilęs ir posakis: „Ko lauki, ar šventinto?“).

Velykų pusryčius pradėdavo nuo šventintų margučių ir patį pirmąjį dalydavo į tiek dalių, kiek prie stalo sėdėdavo žmonių. Pašventintą margutį paprastai dalydavo motina, kad visi būtų sotūs, sveiki ir mokėtų dalytis nors ir menku. Taip šeima būdavo tarsi suvienijama, pakviečiama bendrystei, panašiai kaip visiems laužant kalėdaitį per Kūčias.

Žemaitijoje per Velykų pusryčius po margutį visiems padalydavo tėvas,  Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje margutį kiekvienas pats pasirinkdavo ir vienas su kitu dauždavo: paprastai tėvas su vyresniais, motina su jaunesniais vaikais. Kieno margutis stipresnis, tam ir metai laimingesni bus. Senovės lietuviai dar sakydavo, kad jeigu paklysi, tai reikės tik prisiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei, ir kaipmat atrasi kelią.

Kiaušinius žmonės užkąsdavo su aštriais krienais, kurie net ašaras varydavo. Kiekviena šeimininkė privalėjo paruošti Velykų stalui krienų. Krienų šaknis sutarkuodavo tankia trintuve, dažydavo burokėlių sultimis, o kartais, kad prislopintų krienų šaknies stiprumą, tarkę praskiesdavo tirštos grietinės šaukštu.

Ant šv. Velykų stalo turėjo būti gausu maisto, kad metai būtų kuo turtingesni. Kadangi po ilgo pasninkavimo pagaliau galima buvo valgyti mėsą, ant stalo puikuodavosi daug ir įvairių mėsos patiekalų. Populiariausia būdavo kiauliena.

Atsigavėjimo pusryčiai susidėdavo iš šaltųjų patiekalų: margučių, šaltienos, kumpio, karkos, dešros, pyrago, sviesto. Sriubos, t. y. velykiniai barščiai, virti su kumpiu ir troškinti kopūstai buvo valgomi tik Vidurio Lietuvoje. Mėsos per Velykas turėjai prisivalgyti už visą gavėnią, kad „per barzdą riebumas tekėtų, kad pilvas pajustų Velykas“.

Kad šeimai visus metus nestigtų pieno, nepamiršdavo ir pieno produktų. Svarbiausias iš jų buvo varškės sūris. Gražus, pagardintas grietine, džiovintomis mėtomis, peletrūnais ir pan. Suvalkietės Velykoms slėgdavo saldžius sūrius, aukštaitės pasidarydavo sviestvarškės (varškę maišydavo su sviestu), o Žemaitijos miestelių moterys mokėjo pasigaminti vadinamosios paschos (varškė, plakta grietinėlė, cukrus, razinos, riešutai ir pan.) – šis patiekalas atėjo iš slavų tautų.

Prieš pradėdami valgyti visi eidavo muščių (bandydavo, kurio margutis tvirtesnis). Kiaušinių lukštus surinkdavo ir dėdavo į sėklą (tikėta, kad tai pagausins derlių), o pavakarę jaunimas susirinkdavo pažaisti margučiais – ridinėdavo.

R. Žaltausko nuotr.

– Kokius pyragus šventiniam stalui kepdavo to meto šeimininkės? Kuo užgerdavo?

– Pyragas taip pat buvo be galo svarbus Velykų simbolis. Iš čia ir posakis: „Kiba Velykos, kad pyragą valgai?“. Baltas, aukštas pyragas asocijavosi su sotumu, pilnatve, geru būsimu derliumi. Tam iš molio lipdydavo net specialius indus. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė; kartu – ir geresnis kviečių derlius. Todėl kartais pyragai būdavo net iki 0,5 m aukščio. Dažnai juos paskanindavo aguonomis. Kadangi Velykos buvo laikomos ir paukščių grįžimo švente,  šeimininkės iš pyrago tešlos likučių kepdavo paukščiukus. Jie atstodavo ir stalo puošmenas, ir teikdavo džiaugsmo vaikams.

Gėrimų naudota daug. Buvo ruošiamos įvairios trauktinės, midus, alus, gira, gaivos. Perlojos apylinkėje iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti Velykų gėrimą – midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį smulkintų aviečių stiebelių, paskui – medaus. Skysčiui ataušus, palikdavo rūgti.

– Ko vieni kitiems linkėdavo Velykų rytą?

– Lietuviai tikėjo linkėjimų galia. Manyta, kad per Velykas pasakyti linkėjimai giminaičiams, kaimynams, draugams pildosi. Todėl svarbu nuoširdžiai linkėti to, ko žinai, kad žmogus tikisi ir laukia. Tad per šv. Velykas iš kiemo į kiemą keliaudavo lalauninkai – jaunų vyrų būrelis. Atėję į namus linkėdavo gerų metų, derliaus, sveikatos, o merginoms – greitai ištekėti. Linkėjimai neišsipildys, tikėta, jei neduosi dovanų. Todėl lalauninkus simboliškai apdovanodavo margučiais ar pyragu.

Na, o aš linkiu pasitikti Prisikėlimo šventę laikantis tautos papročių. Šeimomis, su vaikais ir anūkais. Marginkime visi drauge kiaušinius, daužkime margučius prie stalo, ridenkime juos lauke, dovanokime vieni kitiems linkėjimus, o antrąją Velykų dieną visi – ratuoti, batuoti ar basi – skubėkime į Lietuvos liaudies buities muziejų švęsti šv. Velykų. Mat, jei tikėsime žemaičiais, kas per Velykas miegos – tam visus metus galvą sopės.