Pasak italų menininko E. Molinario, fotografija yra ypatingas įrankis, skirtas ne tik dokumentuoti faktus, bet ir kurti poetinę kalbą.

„Būna, kad nesapnuojame nieko, būna, kad sapnai tampa įkyriais svečiais, nelabai leidžiančiais užmigti. Jie braunasi pro visus durų ir langų plyšelius, lenda po antklode, stengiasi sušilti savo mažas basas kojeles ir rankutes, grūdasi per vienas kitą ir nepaliaujamai šnabžda - ir mane, ir mane susapnuok...Ir sapnuojam juos - neryškius ir nerimtus, nespalvotus ir keistus, naivius ir graudžius. Suteikiame jiems vardus - bet jie ne visai tikslūs, nes sunku įvardinti tai, kas yra neapčiuopiama“ - sako menininkė iš Dusetų Vilija Visockienė, atvežusi sapnų poetinės kalbos foto parodą į Klaipėdą.

Jos foto darbų ciklas „Sapnai“ turėtų būti priskiriamas fotomanipuliacijos žanrui, tačiau, kai matai Vilijos linijų ir siluetų minkštumą, žodis „manipuliacija“ atrodo per grubus. Vilijos darbus labiau norėtųsi vadinti  fotopastele arba fototapyba.

Gal foto mene tokio termino nėra, bet dabartiniame technologijų amžiuje įmanoma viskas. Žiūrint į Vilijos darbus, nevienam kyla abejonių, ar tai vis dar yra fotografija.

Fotomanipuliacija iš tiesų yra gerokai nutolusi nuo tikrosios fotografijos. Ją galima pavadinti koliažu, kuris  sukuriamas karpant vaizdus iš keleto nuotraukų ne žirklėmis, o technologijomis ir juos suliejant. Viena fotomanipuliacija sukuriama iš keleto nuotraukų, iš keleto vaizdų. Kūrėjas turi neribotą laisvę fantazuoti, savaip interpretuoti ir kurti siužetus.

Kažin ar šis žanras būtų pavaldus dailės pagrindų neišmanančiam žmogui. Dažniausiai manipuliacijomis susižavi neįvykę menininkai, tie, kurie dėl įvairių gyvenime susiklosčiusių aplinkybių  nepasuko dailės keliu, bet taip ir nesugebėjo savyje nuslopinti noro piešti, tapyti, kurti.

Vilija Visockienė ir yra tokia. Baigusi kino mechanikos moklsus, bet negalėjusi savo žinių pritaikyti gyvenime, ji paskuko kitu keliu. Ji rašo eiles, yra tautodailininkė, nuostabių karpinių meistrė. Fotografiją giliau ir iš naujo atrado prieš penkerius metus, o dabar vargiai įsivaizduoja gyvenimą be jos. Būtent fotografiją kaip įrankį pastaruoju metu Vilija renkasi savo vidinei jausminei išraiškai.

Bet geriau pačios Vilijos paklausti, ką ji galvoja apie kūrybą, apie sapnus ir apie gyvenimą.

Kodėl renkiesi foto manipuliacijas, o ne tikrovės fiksavimą?

– Nuo mažens buvau keistas vaikas, viską darydavau atvirkščiai. Taip ir su fotografija – kai dauguma fotoaparatu tiesiog fiksuoja tikrovę, aš juo „tapau“, taip sukurdama savo realybę. Jei mokėčiau tapyti tradiciniu būdu, taip ir daryčiau - deja, nemoku.

Kas Tavo fotocikle „Sapnai“ gimė pirmiausia - žodis ar vaizdas? Nes akivaizdu, kad  žodis ir vaizdas tavo kūryboje yra neatsiejamas?

Viena parodos lankytoja, apžiūrinėdama Tavo vernisažą lyg tarp kitko pasakė, kad kiekviena nuotrauka tiesiog prašosi poezijos posmo, kaip gaila, kad jų nėra. Ji nežinojo, kad poezija buvo ir visada yra, ji nuspėjama...

– Labai įvairiai būna. Vaizdai gimsta klausant muziką, skaitant poeziją, sapnuojant. Dažniau turbūt pirmesnis vis tik yra žodis. Bet būna, kad paveikslas jau yra, o pavadinimo ilgai negaliu sugalvoti.

Kas  sudėta tavo fotomanipuliacijose - jausmai?Reminiscencijos? Iliuzijos, verbalinė informacija, naratyvas?

– Ieškant, gilinantis viską, ką čia išvardinote, galima atrasti, pajusti, bet retai kada galvoju, kad va atsisėsiu ir sukursiu  kažką prasmingo. Kuriu labiau intuityviai, įkvėpta aukštesnių jėgų. Dažnai pačiai kyla klausimas – iš kur visa tai. Ne veltui vieni  iš mano mėgstamiausių  personažų yra šamanai, varnos – mediumai tarp žemės ir dangaus, išminties saugotojai.

Kodėl tavo „Sapnai“ monochrominiai? Ar manai, kad spalvos sumenkintų mistinę sapno nuotaiką?

– Kaip sako fotografijos meistrai – jei galima apsieiti be spalvos, jei ji nieko papildomo nesako, tai jos ir nereikia. Visada labai patiko juodai balta grafika – gal ir tai turėjo įtakos tokiam mano apsisprendimui. Tačiau spalvotai taip pat mėgstu „sapnuoti“, turiu spalvotų darbų seriją ir ją tęsiu toliau.

Tavo fotopastelėse daug simbolių kalbos, pačių keisčiausių gyvių: sraigių, žuvų, jūros arkliukų?

Juk tai ne šiaip sau, ne tik dėl to, kad gražu. Kiek tau kūryboje svarbus simbolis?

– Poezija yra tai, be ko turbūt negalėčiau gyventi. O poezija yra kalbėjimas simboliais. Tad kitaip ir nemoku. Kartais specialiai renkuosi tas būtybes, kurias visi gerai pažįsta, taip „pasufleruodama“ žiūrovui. Gal ne visada to reikia, tačiau man patinka, kai tarp kūrėjo ir žiūrovo yra susikalbėjimo tiltas.

Ar tavo fantazijos sutilptų į tradicinės fotografijos rėmus?

– Manau, kad taip, tačiau dar esu ieškojimuose. Juk realybė dažniausiai pranoksta visus mūsų sukuriamus išgalvotus vaizdus, tereikia juos pamatyti, pirmiausiai ne akimis, o širdimi. Labai norėčiau to išmokti.

Kas tave įkvepia?

– Kaip ir minėjau – knygos, muzika, sapnai... Ir, žinoma, gamta – netikėtai saulės spindulių sukurtas šešėlių žaismas, atspindžiai balose, smėlio raštai, pamesta paukščio plunksna, debesis, tūkstančiai smulkių kasdieniškų stebuklų.

Jei gali, truputėlį praskleisk savo kūrybinės dirbtuvės šydą ir paaiškink, kaip  atrodo Tavo kūrybos procesas – nuo vaizdo užfiksavimo iki galutinio fotografijos rezultato.

– Sunkoka tai papasakoti žodžiais. Kartais paišausi eskizus, kartais tereikia įsijungti kompiuterį, ir jis pavirsta paklusniu įrankiu – teptuku ir trintuku viename. Naudoju savo nuotraukas, tačiau kartais, kai nėra kitos galimybės, tenka pasinaudoti detalėmis iš kitų fotografų darbų, bet stengiuosi, kad tie kartai būtų kuo retesni. Beveik visuose darbuose  figūruojanti būtybė – aš pati, nes sunku rasti žmogų, kuris galėtų įsijausti į mano kuriamą nuotaiką, noriai papozuotų.

Nereikia darbo „užkankinti“, nes tada nieko gero nesigauna. Labiausiai vykę mano darbai gimė per keletą valandų.

Šiek tiek apie save: kuo gyvenate, kokios svajonės, kokie lūkesčiai, kuo užpildyta Jūsų diena ir iš ko susideda Jūsų moteriška laimė?:)

– Kasdienybė yra labai banali – nedarbas, nežinia dėl ateities. Gyvenu provincijoje, tačiau mano aplinkoje, draugų rate yra labai daug gerų žmonių, kurie neleidžia apsnūsti, skatina kurti, tobulėti. Be jų tikrai nebūčiau pasiekusi nė pusės tiek. O svajonės... Anksčiau labai daug visko norėjau, o dabar tiesiog džiaugiuosi tuo, ką turiu. Ir dalinuosi su jumis visais.

V. Visockienės fotoparodą „Sapnai“ galite aplankyti Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio 9 iki liepos 1 d.

Biografijos faktai

V. Visockienė gimė 1971 m. Šakiuose. Ten baigė vidurinę mokyklą.

Nuo 1994 m. gyvena Zarasų raj., šiuo metu – Dusetose.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 2001 m. Sritis – popieriaus karpiniai.

2007 m. Utenos apskrities konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ 3 vietos laimėtoja.

Kuria poeziją.

2002 m. pripažinta Zarasų rajono metų literate.

Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ narė nuo 2013 m.

2012 m. laimėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijų konkursą „Debiutas '12“.

2013 m. tarptautinės fotografijos parodos – konkurso „Žirgas fotografijoje“ Dusetų dailės galerijos prizas.

2013 m. tarptautinės gamtos fotografijų parodos Utenoje „Žemės diena – 2013“ diplomas.

2013 m. laukinės gamtos fotografijos konkursas „Gintarinis žaltys“ laureatė.

2002 – 2013 m. - personalinės karpinių ir fotografijų  parodos  Zarasuose, Visagine, Vilniuje, Utenoje, Klaipėdoje.

Dalyvauja grupinėse parodose.