Nušviestu keliu

Ispanijos kultūra persmelkta giliai įsišaknijusių tradicijų, kurios vis dažniau atgyja ir šiuolaikiniame pasaulyje. Vestuvės šioje šalyje laikomos itin reikšmingu, net visuomeniniu įvykiu, kurio švęsti tradiciškai susirenka ne tik platus giminaičių ratas, bet ir viso kaimelio gyventojai. Tad atvykę į tradicines ispaniškas vestuves provincijoje nenustebkite ten pamatę mažiausiai 200 svečių. Vestuvės šiame egzotiškame krašte dažniausiai prasideda ne anksčiau kaip 19 val. ir baigiasi tik ryte.

Viena seniausių ispaniškų vestuvių tradicijų – tai kelio nuo jaunikio iki jaunosios bei ceremonijos vietos nušvietimas įvairiais nešiojamaisiais žibintais. Takas, kuriuo jaunikis keliaudavo pas jaunąją, žibintais būdavo papuošiamas naktį prieš vestuves. O patys žibintai būdavo įžiebiami prieš jaunikiui paliekant namus. Tikėta, kad žibintų šviesa ne tik jaunikiui padeda rasti kelią pas mylimąją, bet ir palengvina santuokinį gyvenimą, nes suteikia išminties, kuri su šviesa ir buvo tapatinama.

Tradicija puošti vestuvių vietą įvairiais šviečiančiais atributais (tiek žibintais, tiek girliandomis) išliko, tačiau gerokai pakito. Dabar šviesos žaismas labiau siejamas su romantiškos aplinkos kūrimu, nei su gilias tradicijas turinčiu ritualu. Šiuos pokyčius lėmė vis didėjantys atstumai tarp mylimųjų namų. Jei anksčiau jaunavedžiai būdavo kilę iš tos pačios ar netoliese esančios gyvenvietės, tai kuo arčiau šių dienų, tuo minėti atstumai didėjo. Ritualinė žibintais nušviesto kelio reikšmė silpnėjo, o pats ritualas nyko, tačiau papuošti ceremonijos vietą šviečiančiomis girliandomis Ispanijoje ir šiandien svarbus elementas.

Kraitis – atvirkščiai

Ispanijoje įprasta, kai jaunikis savo išrinktajai padovanoja trylika auksinių monetų. Tai senas paprotys, simbolizuojantis jo pasiryžimą rūpintis mylimąja. Trylika monetų simbolizuoja Jėzų Kristų ir dvylika jo apaštalų, laiminančių santuoką. Monetas jaunikis paprastai įteikia ceremonijos metu. Tiesa, nors ši tradicija tebegyvuoja, ji jau įgijo kiek kitokią reikšmę. Dabar tai tiesiog ženklas, kad abu mylimieji vienodai rūpinsis šeimos gerove ir pildys bendrą biudžetą, juo dalysis.

Pamenate lietuvių klasikų literatūros veikalus, kuriuose vaizduojamos rankų darbo gėrybėmis skrynias pildančios merginos ir jų tėvai, kuriems galvą skauda dėl per vestuves į jaunikio namus išvežto kraičio turinio? Ispanijoje yra atvirkščiai. Šioje šalyje įprasta, kad skrynią su kraičiu pildo ir svotams įteikia jaunikio tėvai. Žinoma, niekas skrynių su metaliniais apkaustais į vestuves dabar nesiveža, tačiau bent jau simbolines dovanas  įteikia. Tai nuo seno gyvuojantis būdas padėkoti tiems, kurių perduotas žinias ir išmintį jaunoji atsiveš į naujuosius namus.

Daugeliui žinomos ir amerikietiškose komedijose vaizduojamos scenos, kai jaunikiai bet kokia kaina prieš pat vestuves bando pamatyti savo nuotaką, o šios pakvaišta, kad tai bloga lemiantis ženklas. Šis paprotys po pasaulį plisti pradėjo būtent iš Ispanijos. Šioje šalyje išvysti nuotaką prieš pat vestuves tiesiog nepriimtina. Tuo, kad būtų laikomasi šios įsitvirtinusios tradicijos, rūpinasi nuotakos tėvas. Jis tai daro iki pat tos akimirkos, kol atveda savo dukrą prie altoriaus.

Prieš altorių – vieni

Priešingai, nei vaizduojama Holivudo filmuose, tradicijas puoselėjančių ispanų jungtuvėse neišvysite ir pulko gėles barstančių vaikų.

Kaip jau buvo minėta, tradicinės išpaniškos vestuvės yra suvokiamos it visuomeninis reikalas, todėl net ir ceremonijoje gali dalyvauti mažiausiai 200 asmenų. Vis dėlto nuotakos ir jaunikio jungtuvių akimirka laikoma itin asmeniška, todėl priešais altorių bei šventiką sužadėtiniai stovi tik dviese. Šioje šalyje tai suvokiama kaip pati didžiausia garbė. Tad tradicinėse ispaniškose vestuvėse negali būti jokių pamergių ar pabrolių.

Priešingai, nei vaizduojama Holivudo filmuose, tradicijas puoselėjančių ispanų jungtuvėse neišvysite ir pulko gėles barstančių vaikų. Šias pareigas atliks vos viena mergaitė ir berniukas, nešantis pagalvėlę su žiedu. Ispanijoje įprasta, kad mažieji ceremonijos dalyviai aprengiami kone identiškai, kaip ir jaunavedžiai.

Vis dėlto, kad ir kaip žaviai atrodytų mažieji ceremonijos dalyviai, svečius aikčioti dažniausiai priverčia nuotakos. Vis daugiau ispanių atsigręžia į tradicijas ir vietoj vakarietiškus papročius menančių vualių renkasi tradicinius ir itin ilgus ispaniškus galvos apdangalus. Tai mantilijos (isp. mantillia) – kelias pėdas besidriekiantis galvos apdangalas, sudarytas iš išskirtinai plonų nėrinių. Mantilijų istorija siekia XVII a. ir šiomis dienomis išgyvena renesansą. Šiais puošniais apdangalais galvas apsisiaučia ir pagyvenusios moterys ne tik švenčių metu, bet ir per laidotuves. Tokiu atveju mantilijos būna juodos ir trumpos – dengiančios tik galvą ir viršutinę liemens dalį.

Ispanų vestuvės dažniausiai būna mažų mažiausiai triukšmingos. Pasibaigusią jungtuvių ceremoniją vainikuoja šalia bažnyčios pokšintys fejerverkai ir prie bažnyčios durų jaunavedžius užklumpantis ryžių bei gėlių žiedlapių lietus.

Tad, jei jums teks dalyvauti tradicinėse ispaniškose jungtuvėse, turėtumėte žinoti, kad mums įprastų tostų prie stalo Ispanijoje niekas nesako. Todėl sveikinimo kalbos jums pasiruošti nereikės. Neteks rikiuotis ir į eilę prie bažnyčios arba šventės vietos tam, kad pasveikintumėte jaunavedžius. Mat Ispanijoje įprasta, kad jaunavedžiai patys keliauja nuo stalo prie stalo ir kiekvienam svečiui įteikia simbolines dovanas. Vyrams tradiciškai dovanojamas butelis vyno arba stipresnio alkoholinio gėrimo, o moterims – kas nors gražaus ir kvapnaus. Tad tik sulaukę, kol jaunavedžiai prie jūsų prieis ir įteiks jums skirtą dovaną, galėsite atsilyginti tuo pačiu ir pasveikinti naują šeimą.

Verta žinoti, kad tradiciškai ispanai vestuvių metu jauniesiems dovanoja tam tikras pinigų sumas. Nenustebkite, jei paštu gautame kvietime į draugų vestuves išvysite ir nurodytą banko sąskaitą, į kurią iš anksto bus paprašyta pervesti dovanai skirtą sumą.