Kviečia netikėti gandais

Kadangi Japonijoje svečiavosi pirmą kartą, nusprendė laikytis tradicinio maršruto. Porą dienų skyrė Osakai, dukart tiek – senajai Japonijos sostinei Kiotui ir visą savaitę – Tokijui. Gal ir anksčiau būtų susigundę aplankyti Tekančios saulės šalį, bet patikėjo gandais, kad čia turistauti labai brangu.

„Nesąmonė. Kainos Japonijoje panašios į lietuviškas. Gal tik bilietai į Šinkansen traukinį ar nakvynės brangiau kainavo“, – tikina Flavijus ir juokiasi, kad galėjo nakvoti pigiau, bet pagal amžių, nurodytą pase, norėjosi patogiau. Vidutiniškai už kambarį dviem mokėjo apie 70 eurų. Tokijuje – kiek brangiau. Savo miego komfortą patikėti japoniškiems kapsulių viešbučiams neišdrįso.

Keliaudami po šalį jiedu naudojosi visuomeniniu transportu – metro, autobusais, traukiniais. „Veikė puikiai, o svarbiausia – buvo pigus. Įsivaizduokite, kad Tokijuje per savaitę viešajam transportui mudu su žmona išleidome viso labo 55 eurus. Vilniuje troleibusų bilietėliai turbūt kainuotų brangiau“, – spėlioja fotografas.

Ar pavyko laiką pralenkiančių technologijų šalyje greitai susiorientuoti? Flavijus tikina, kad skaitmeninėje erdvėje tikrai nėra naujokas, nors greitai švęs savo šešiasdešimtąjį gimtadienį.

„Iš pradžių jautiesi kaip kosmonautas, bet gal labiau dėl kultūrinių dalykų. Į akis krinta jų perteklinė informacinė sistema. Ką pagalvotumėte, jei tas pats pranešimas skirtingais dydžiais ir skirtingomis spalvomis kartotųsi maždaug dešimt kartų iš eilės?“ – klausia jis.

44-ias pasaulio šalis drauge aplankę menininkai save vadina optimistiškais ir pozityviais žmonėmis, todėl į dėl kultūrinių skirtumų atsiradusius nesusipratimus buvo linkę žiūrėti su šypsena. Japonų kalbos prieš kelionę nesimokė – užteko vidutinių anglų kalbos žinių: „Japonams priimtiniau bendrauti per „Google“ vertėją. Taip ir kalbėdavomės.“

Garsi: Osakos pilis – viena žymiausių Japonijos istorinių vietų. / A. ir F. Piliponių asmeninio archyvo nuotr.

Dvi dienos Osakoje

Osakoje lietuviai neišradinėjo dviračio, bet patraukė tiesiai į vieną žymiausių Japonijos vietų – XVI a. pabaigoje pastatytą Osakos pilį, simbolizuojančią šalies tradicijas, kultūrą, karališką didybę. Penkių aukštų pilies bokštą iš išorės ir aštuonių iš vidaus puošia auksinės žuvies formos statulos ir kitos dekoracijos, simbolizuojančios sėkmę ir apsaugą. Užlipus į viršų atsiveria kvapą gniaužiantys Osakos vaizdai.

Ne mažesnį įspūdį nei pilis lietuviams paliko ją supantis įspūdingo grožio Nishinomaru sodas. Tarp vietinių ši vieta labai populiari ir skirta tradiciniam sakurų stebėjimui (hanami). Nors Flavijus su Aurika čia buvo vasario pabaigoje, daug šių medžių jau buvo pasipuošę švelniai rausvais žiedais. Jaunimas, išsipuošęs stilizuotais nuomotais kimono, prie jų fotografavosi ir kėlė vaizdus į socialinius tinklus.

„Kai Tokijuje lankėmės vienos vietinės menininkės parodoje, matėme japonių, pasipuošusių tautiniais rūbais, bet jie gerokai skyrėsi nuo tų, kuriuos nuomos punktai siūlo turistams. Buvo mažiau gėlių, mažiau papuošimų, mažiau kičo, daugiau autentikos“, – aiškina Flavijus.

Poreikis būti gamtoje, gėrėtis metų laikų kaita – japonų kraujyje. Juk būtent japonų gydytojai pirmieji savo pacientams ėmė išrašinėti žaliuosius receptus.

Osakoje pora iš arčiau susipažino ir su senąja japonų religija – šintoizmu. Netoli Osakos pilies rado mažytę šventyklėlę su akmeniniais stabukais, aukojimo vieta, tradiciniais vartais. Pasidomėjo, kad garbinimo objektu šintoizme tampa gamta ir ją įkūnijantys kami – dievai, nematomos gamtos dvasios arba tiesiog dvasinės būtybės.

„Mes supratome, kad japonų kami gali būti visur – medyje, gėlėje ar bet kokiame daikte. Tai kažkas panašaus į mūsų naminuką. Jauti, kad yra, bet nematai. Man tokia religija visai priimtina“, – prisipažįsta Flavijus ir priduria, kad norint tapti tikru šintoistu reikia būti japonu, turėti japonus protėvius, o kadangi jis tokių neturi, teks likti lietuvišku pagonimi.

Pasimeldę japoniškiems naminukams, keliautojai grįžo į miesto džiungles, kur juos pasitiko daugybė modernių pastatų ir linksmiausi visoje Japonijoje žmonės.

„Kažkur perskaitėme, kad Osakos japonai labai linksmi. Tikrai. Miesto centre buvo justi gera nuotaika, o Kioto ir Tokijo gyventojai pasirodė pakankamai santūrūs. Gal tą įspūdį Osakoje sukūrė turistai, kurių didžioji dauguma buvo garsiakalbiai kinai“, – svarsto menininkai.

Blykst: kimono fotosesijos – dažnas reiškinys senojo Kioto gatvėse. / A. ir F. Piliponių asmeninio archyvo nuotr.

Surinko bloknotą antspaudų

Flavijus, sako, girdėjęs, kad Japonijoje klesti antspaudų kultūra ir kad kiekvienas japonas, sulaukęs pilnametystės, gauna oficialų antspaudą, prilygstantį asmeniniam parašui.

„Tiek Osakoje, tiek ir Kiote galėjome gauti po originalų antspaudą kiekvienoje metro ir traukinių stotyje, taip pat kai kuriose lankytinose vietose. Labai smaginomės juos rinkdami, net įsigijome specialų armonikėlės tipo bloknotą, kurį išskleidus matosi surinkti trofėjai“, – didžiuodamasis aiškino fotografas.

Šalia budistinių ir šintoistinių šventyklų lietuviai dažnai matydavo kioskelius. Juose sėdėdavo vienuoliai, kurie už auką į specialią knygelę įspausdavo ne tik antspaudą, bet ir kaligrafiškai įpiešdavo didelį gražų hieroglifą palinkėjimą – japoniškai Goshuin. Šie antspaudai turi ilgą istoriją, siekiančią Edo laikotarpį, kai piligriminės kelionės į šventas vietas tapo įprasta praktika ir žmonės pradėjo gauti palaiminimus raštu.

„Ateini į šventyklą, randi vienuolį, duodi knygelę, jis uždeda tos šventyklos antspaudą, įpiešia hieroglifą ir netgi prideda jo paaiškinimą anglų kalba“, – pasakoja F. Piliponis, už tokią dovaną paprastai palikdavęs apie 500 jenų – tris keturis eurus.

Kiotas, anot jo, paliko kitokį įspūdį negu Osaka. Jis turi aiškų ir apibrėžtą senamiestį su išlikusiais senaisiais pastatais. Kadangi karo metais miestas išvengė bombardavimo, čia išliko gausybė autentiškų pastatų. Daug istorinių objektų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tarp jų ir ne viena budistinė šventykla.

Kiote jų – tūkstančiai ir visose gausu Budos skulptūrų. Šalia – daugiaaukštės rytietiškos pagodos su špiliuose saugomais Budos pelenų žiupsneliais.

Viena iš labiausiai Flavijui su Aurika patikusių – Kinkakudzi auksinio paviljono šventykla. Anot jų, keturios dienos Kiote prabėgo kaip viena. Ir dėl vietinės atmosferos, ir dėl su amžiumi jiems abiem vis artimesnės „dzinbudizmo” filosofijos.

Įspūdis: Adashino Nenbutsuji šventyklos bambukų takas tiesiog užburia visus, juo einančius. / A. ir F. Piliponių asmeninio archyvo nuotr.

Šintoizmo simbolis

Nemažai Kiote ir šintoistinių šventovių. Priešais jas tikintieji varpeliu išsikviečia ten gyvenančius kamius ir plojimais meldžia jų pagalbos.

Kiekviena šventovė prasideda šintoizmo simboliu – tori vartais. Vienoje įspūdingiausių Kioto vietų, Fušimi Inari šventykloje, dedikuotoje ryžių dievui Inari, tori vartų yra net 10 tūkstančių! Panašiai kaip lietuviškajame Kryžių kalne kryžių. Ten savo vartus kaip padėką už kažką yra pastačiusios įstaigos, korporacijos, šiaip turtingi žmonės, galintys sau leisti tokią prabangą.

„Iš visų mūsų aplankytų vietų Inari šventykla turėjo daugiausia gerbėjų. Pro tuos vartus plūdo minių minios. Panašiai kaip mūsų „Akropolyje“ per „Jamam“ dienas, – juokauja Flavijus, pridurdamas, kad vien dėl to garsioji raudonų vartų šventykla juos nuvylė. – Galbūt pataikėme ne tuo laiku. Galbūt reikėjo čia atvykti saulei tekant, kaip daro nuomonės formuotojai.“

Labiau nei vartai lietuviams patiko bonsų sodas su vos ne tūkstantį metų skaičiuojančiais augalais. „Kadangi mes patys turime sodą, kurį žmona labai puoselėja, buvo įdomu savo akimis išvysti šį unikalų kultūrinį fenomeną. Panašų matėme tik Kinijoje“, – sako F. Piliponis.

Tuo tarpu Aurika džiaugėsi išvydusi Arašijamos bambukų giraitę. Poreikis būti gamtoje, gėrėtis metų laikų kaita – japonų kraujyje. Juk būtent japonų gydytojai pirmieji savo pacientams ėmė išrašinėti žaliuosius receptus.

Džiunglės: Azabudai Hills rajono dangoraižiai Tokijuje. / A. ir F. Piliponių asmeninio archyvo nuotr.

Greituoju traukiniu į Tokiją

Viešint Tokijuje, lietuviams pirmą kartą teko patirti žemės drebėjimą. Pradžioje, sako, net nesusigaudę, kas ir kaip, kai viešbučio kambaryje viskas ėmė siūbuoti. „Kilus įtarimui, pasitikrinau internete. Ogi teisybė: ten rašė, kad prieš penkiolika minučių įvyko keturių balų stiprumo žemės drebėjimas“, – pasakoja Flavijus.

Ar judantis kambario vaizdas neišgąsdino lietuvių? Pora sako, kad tikrai nebuvo labai jauku, bet jei dėl visko bijosi, tuomet geriau iš namų nė kojos nekelti.

„Panaršėm internete ir sužinojom, kad Japonijoje per metus būna iki 80-ies silpnesnių ar stipresnių žemės drebėjimų, – dalijasi faktais keliautojai, Tokiją nusprendę pasiekti greituoju Šinkansen traukiniu, kuris lėkė 300 km/val. greičiu. – Kai žiūri pro langą į besikeičiančią gamtą, greičio nejauti, atrodo, lyg Vilniuje troleibusu važiuotum.“

Japonų kami gali būti visur – medyje, gėlėje ar bet kokiame daikte. Tai kažkas panašaus į mūsų naminuką. Jauti, kad yra, bet nematai.

Pakeliui į Tokiją keliautojai pamatė ir aukščiausią Japonijos kalną Fudzijamą. Per dvi valandas įveikę 600 km, Piliponiai atsidūrė didžiausiame pasaulio mieste, turinčiame apie 37 mln. gyventojų.

1923 m. Tokiją sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Pokariu atsigavusi ir atsikūrusi Japonijos pramonė vietoj naikintuvų ir lėktuvnešių ėmė gaminti televizorius ir automobilius, o su naujomis technologijomis atsirado ir naujos tradicijos. Tradicinius japonų kimono pakeitė juodi biuro darbuotojų kostiumai, kuriais pasipuošę japonai visą dieną dirba, o namo grįžta tik vėlai vakare.

„Buvo įdomu vieną vakarą stebėti visą būrį traukinyje vos ant kojų bepastovinčių kostiumuotų japonų. Nepaisant siūbuojančio stoto, jie visi mandagiai lankstėsi vieni kitiems“, – juokiasi pašnekovas, spėdamas, kad tiek dirbant reikia ir gerai atsipalaiduoti.

O atsipalaidavimo priemonių megapolyje – begalė. Karaokė klubai per kelis aukštus su diskotekiniais šviestuvais ir naujausiais vaizdo klipais ekranuose, eilės japoniškų lošimo automatų... Ir apskritai, Flavijaus žodžiais kalbant, tiesiog protu nesuvokiama Tokijo didybė: automobilių keliai per tris ar keturis aukštus. Tarp namų lyg kokiais amerikietiškais kalneliais nardo greitieji traukiniai. Kavinės ir restoranai ne tik pažeme, bet ir danguje – įsikūrę dešimtuose pastatų aukštuose.

Įspūdinga: instaliacijų erdvė Tokijuje – šių dienų technologijų stebuklas. / A. ir F. Piliponių asmeninio archyvo nuotr.

Pasijuto tarsi filme

Mėgaudamasis kelionės į Tokiją vaizdais, Flavijus, sako, taip įsijautė, kad per žioplumą traukinyje, priekinės sėdynės tinklelyje, paliko savo telefoną. „Susizgribau po kelių minučių, kai mūsų šinkansenas jau buvo nušvilpęs savais keliais. Iš pradžių patyriau šoką – telefone viešbučio rezervacija, kodai, visi kiti kelionei svarbūs dalykai“, – pasakoja jis.

Pirmam išgąsčiui praėjus vyras kreipėsi į traukinių stoties pamestų daiktų saugyklą ir didžiam savo džiaugsmui jau kitą dieną turėjo savo išmanųjį kišenėje.

Tokijuje lietuviams labai magėjo nueiti į skaitmeninio meno muziejų „Team Lab Borderless“. Jo steigėjai – įvairiausių sričių profesionalai, kartu sukūrę interaktyvias skaitmeninio meno instaliacijas.

„Vaikščiodami po besikeičiančias erdves pasijutome tarsi kino filme „Avataras“, o gal skaistykloje pas Dievulį“, – negalėjo rasti tinkamų žodžių keliautojai, vėliau dalyvavę ir skaitmeninėje matės ceremonijoje, kuri vyko visiškoje tamsoje. Iš pradžių kiekvienas gavo po puodelį su tikra matės arbata, o netrukus ėmė vykti visokie skaitmeniniai reginiai – skleistis gėlės, skraidyti drugeliai ir pan.

Be duoklės naujųjų laikų technologijoms, Piliponiai skyrė laiko ir tradiciniams dalykams. Aplankė Didįjį Kamakuros Budą. Dvylikos metrų aukščio, beveik 100 t svorio Budos statula – antroji pagal dydį Japonijoje, nulieta XIII a. Kažkada aplink ją buvo ir paviljonas su stogu, bet taifūnai šį vis sugriaudavo. „Kamakuroje pailsėjome nuo Tokijo triukšmo, nusilenkėme Budai, paprašėme, kad visiems planetoje būtų gerai“, – pasakoja keliautojai, iš ten grįžę atgal į Tokiją.

Fenomenas: trys tūkstančiai žmonių per vieną žalią šviesoforo šviesą Shibuya perėjoje. / A. ir F. Piliponių asmeninio archyvo nuotr.

Tokijas išvargino

Grįžę į Tokiją lietuviai neatsispyrė pagundai aplankyti Šibujos rajoną su garsiąja pėsčiųjų perėja, per kurią, degant žaliai šviesai, vienu kartu praeina apie 3 000 žmonių. Kad viską gerai pamatytų ir įamžintų nuotraukose, teko eiti į netoliese esančią Starbukso kavinę, atstovėti eilę, kad gautų vietas prie lango. „Tai buvo vienintelė vieta, iš kur taip aiškiai galėjome išvysti šį fenomenalų reiškinį“, – aiškina Flavijus.

Tame pačiame Šibujos rajone stovi ir šuns Hačiko statula, apipinta legendomis apie išskirtinę šuns ir šeimininko draugystę. Sakoma, kad toje vietoje, kur dabar ji yra, Hačikas laukė savo šeimininko iki pat savo mirties.

Prabuvę savaitę Tokijuje, keliautojai prisipažino, kad nebenorėtų į jį grįžti: „Labai varginantis miestas savo begaliniu žmonių kiekiu. Kur beeitum, ką bedarytum, – prieš akis nuolat mirga žmonės.“

Paklausti, ar ilgai turėjo taupyti, kad galėtų Tekančios saulės šalies įžymybes išvysti savo akimis, Piliponiai šypsosi ir sako, kad skaičiuoti reikėtų maždaug taip: „Pasižiūrėkite, kokią kainą agentūros siūlo į Japoniją vienam, o mes savarankiškai už tą pačią kainą pakeliavome dviese.“

Ką parvežė artimiesiems lauktuvių? Žaliosios arbatos, prieskonių. Labiausiai pasisekė anūkei, nes seneliai užsikrėtė… žaidimų manija. Juos taip pakerėjo vietiniai žaidimų automatai, kad ėjo prie kiekvieno, metė monetas ir kaip vaikai džiaugėsi ištraukę vis naują žaisliuką plastmasiniame dėkliuke.

„Tokijuje radome keturių aukštų parduotuvę, kurioje – vien audiniai: įvairiausių raštų, faktūrų, spalvų. Nuo kelių centimetrų gabalėlių iki kelių metrų. Kadangi žmona pradėjo kurti lėles, prabuvome ten ilgokai“, – juokiasi fotografas, kuriam labiau patiko vaikščioti po fotoprekių parduotuves.

Paklaustas, kur toliau, Flavijus sako, kad yra dar daug nepamatytų šalių. Norisi visas jas aplankyti, ir tą pačią Japoniją, kuriai dviejų savaičių išties buvo mažai.

„Dabar jau žinome vietines žaidimo taisykles, todėl galėtume ramiau planuotis naują maršrutą ir aplankyti labiau ekskliuzyvines vietas“, – atsisveikindamas intriguoja keliautojas.