Net radę sėslią vietą, jie neketina nustoti keliavę. Į platųjį pasaulį su kuprinėmis ant pečių išsiruošę 32-ejų Evelina ir 23-ejų Karolis tikina: jų galvos pramuštos kelionėmis. Ši – ypatinga ir ilga. Jos tikslas – pažinti kitus ir atrasti save.

Karolis – labai praktiškas ir išradingas. Jis filosofas, nuolat ieškantis tiesos, gilesnio savęs ir kitų pažinimo. Eveliną labiausiai įkvepia žmonių gyvenimo istorijos, jų gerumas, gamtos grožis ir didybė. Vieną vasaros vakarą gurkšnodami arbatą, tyrinėdami žemėlapį, svajodami apie keliones, po pusmečio pramuštgalviais save vadinantys Evelina ir Karolis jau važiavo svetimos šalies keliais. Išvykę iš Vilniaus jaunieji entuziastai rimtai savo kelionę pradėjo Turkijoje. Per Azijos šalis pasiekę Australiją, dabar jie ten svečiuojasi pas draugus. Ši stotelė – tarpinė, pailsėti ir naujiems planams – į Amerikos ir Afrikos žemynus – kurti.

Ką aplankė, su kuo susipažino, kokių nuotykių patyrė, su dienraščio skaitytojais iš tolimosios Australijos dalijasi patys keliautojai, į gimtąją šalį grįžti planuojantys tik kitų metų vasarą.

– Ar daug ryžto reikėjo priimant šį sprendimą? Ar kaip nors specialiai tam ruošėtės?

Karolis: – Evelina trumpai kai kuriuose žemynuose svečiavosi ir anksčiau. Tiek, kiek leisdavo universiteto ar darbų atostogos. Aš taip pat buvau išmaišęs visą Europą. Tačiau ši kelionė turėjo būti ypatinga, nes judame nenutrūkstama laiko ir erdvės gija, jusdami visų žemynų dvasią ir pasaulio pulsą. Ši svajonė kirbėjo kurį laiką, o atradus vienam kitą – minties dvynį – tai galiausiai pradėjo pildytis.

Tokiai kelionei ne tiek reikia santaupų (nors jų šiek tiek reikia), kiek drąsos ir ryžto atsiplėšti nuo pavyzdingai sutvarkytos kasdienybės ir leistis nežinomybės link. Gyvenimo aplinkybės susiklostė palankiai, tad teko nieko nebeatidėlioti ir imtis konkrečių veiksmų: apgalvoti maršrutą, pasiskiepyti, nusipirkti būtiniausius daiktus, atsisveikinti su mylimais artimaisiais ir leistis į tolius.

– Koks jausmas apėmė, kai pradėjote krautis daiktus ir ruošėtės išvykti?

Evelina: – Paskutinėmis prieš kelionę valandomis apėmė kiekvienam žmogui pažįstama paranoja - ar nepamiršim ko nors svarbaus šiam pusantrų metų truksiančiam žygiui. Kertinius daiktus kaupėme po truputį, nes keliaudavome ir anksčiau. Sunkiausia buvo ne daiktus pakuoti, o skirtis su artimaisiais. Dar ta nežinomybė... Kas, kaip, ar...

– Ką su savimi pasiėmėte?

Evelina: – Juokiamės, kad esame tikrų tikriausios sraigės. Pasiėmėme savo miniatiūrinius namus. Kuprinėse turime drabužių, tinkančių ir esant 35 laipsnių šalčiui, ir 35 laipsnių tropikų kaitroms. Mūsų nepamainomi draugai – šilti miegmaišiai gelbėjo mus šalčiausiomis žiemos naktimis, o šilkinė įmautė - vasaros karščiais. Kilimėliai, palapinės, geri batai ir sandalai, neperšlampami drabužiai, vaistinėlės. O dujinę viryklėlę susikonstravome patys: iš dviejų alaus ar gazuoto gėrimo skardinių. Tik reikėdavo nusipirkti spirito, jo gausi dažnoje vaistinėje. Abu turime daiktų, reikalingų savo erdvei ir jaukumui kurti. Keliaudami rašome dienoraštį popieriuje ir virtualiai, skaitome popierines ar klausome įgarsintas knygas.

– Kokiais kriterijais vadovavotės sudarydami maršrutą? Juk reikėjo nuspręsti, į kurį pasaulio kampelį vykti.

Karolis: – Visų pirma – įmanomumas. Gali prisisvajoti keliauti per Pakistaną, o vėliau užstrigti šalyje kaimynėje. Skaitėme nemažai lietuvių ir užsieniečių keliautojų užrašų, šniukštinėjome ambasadų puslapius. Šilko kelias buvo vienas didžiausių iššūkių – vizas darėme ir Azerbaidžane, ir Irane. Kiek lengviau buvo turistų išmindžiotuose kraštuose Laose, Malaizijoje ar Indonezijoje. Turistinių taškų stengiamės vengti. Trokštame pažinti tikrus žmones, o ne jų kaukes.

– Kokias šalis per tą laiką aplankėte?

Evelina: – Išmaišėme Turkiją. Svečiavomės Gruzijoje ir Azerbaidžane, apkeliavome Iraną. Paskui toliau traukėme Šilko keliu per Turkmėnistaną, Uzbekistaną, Kirgiziją ir Kazachstaną. Perkirtome Kiniją, Laosu, Tailandu ir Malaizija leidomės pietų link. Indonezijoje perlingavome Sumatros, Javos ir Balio salomis. Iš Balio teko skristi į Pertą, nes su pabėgėlių laivais nesinorėjo banguoti, o kitos legalios priemonės vandeniu ten vengtinos ir daugelio keliautojų patirtimi neįmanomos. Iš Perto patraukėme Melburno link, kur ir apsistojome mėnesiui.

– Ką tose šalyse atradote?

Evelina: – Australija stebina plačiakrašte gamta. Ji – it iš vaikystės knygose matytų paveiksliukų: šuoliuojančios kengūros, į tolį nugulę keliai, eukaliptų giraitės, tingios koalos, rėksnės papūgos. O Melburne atradome nepaprastai mielus ir mums daug padedančius Australijos lietuvius.

Indonezija traukė gyvuojančiais ugnikalniais ir žmonių pakilia nuotaika. Kirgizijoje kvapą gniaužė kalnai. Kinija nustebino gamtos įvairove, nors žinant jos platybes, nieko čia keista. Kinai pasirodė be galo smalsūs ir draugiški žmonės, tik jau taip vargiai naudojantys kūno kalbą, kad susikalbėti gestais neįmanoma. Tikėjomės, kad Tailandas bus išlepintas turistų, bet kadangi traukėme neturistiniais maršrutais, svaigome nuo žmonių gerumo ir paslaugumo. Turkmėnistanas ir Uzbekistanas gana uždaros šalys, o jų žmonėms dar tenka kęsti elektros dingimą vakarais ir šaltuoju metų laiku, nes valstybė parduoda išteklius kitoms šalims.

– Kas sužavėjo ir kas šokiravo?

Evelina: – Lietuviai labai svetingi žmonės, tačiau musulmoniškų šalių pagarba ir rūpestis svečiu stebėtini ir iš jų mums tik mokytis. Vis dar prisimename Irane mus priglaudusius ar mums pagelbėjusius žmones, kuriems svečias yra Dievo siųsta dovana. O šokiravo suvoktas faktas, kad turizmas gali neatitaisomai sugadinti žmonių bendravimą, nuoširdų ir tikrą jo pažinimą.

– Keliaujate autostopu. Pasirinkote tokį keliavimo būdą, nes pigiau? Ar turėjo įtakos ir toks veiksnys, kad taip kur kas geriau galima pažinti vietos žmones, pamatyti svečios šalies visai kitą pusę?

Karolis: – Kaip pirštu į akį. Taip, tai kone pigiausias keliavimo būdas, nepaploninęs mūsų kišenės. Mašina iš dalies yra kaip ir žmogaus namai. Jei jis sutiko pakviesti jus į savo saloną, dažniausiai papasakos ir apie savo šalį. Kartais net nuveš į įdomesnę vietą, pavaišins ar net pakvies į svečius.

– Nebaisu taip keliauti dviese?

Evelina: – Bijai vilko, neik į mišką. Baisu daug kas, jei leidi vaizduotei įsišėlti ir kurti filmo vertus scenarijus. Pasaulis turi šviesiąją ir tamsiąją puses. Verta pasitikėti ir tikėti, kad šviesioji dalis gerokai nustelbia tamsiąją.

– Ar noriai kitose šalyse žmonės sustoja ir paveža keliautojus, jei lygintume su Lietuva?

Karolis: – Kai kurios šalys puikiai žino, ką reiškia pakeltas nykštys. Lenkijoje, Turkijoje, Gruzijoje, Tailande ar Indonezijoje jokių nesusipratimų nekilo, žmonės stodavo labai noriai. Kitose šalyse žmonės į mus žvelgdavo kaip į ką tik nusileidusius ateivius. Pavyzdžiui, Kinijoje, regis, stodavo itin mielai ir greitai, tačiau niekaip nesuprasdavo, kodėl kratėmės jų draugiškos idėjos pavežti mus iki autobusų stoties. Kitiems sustojus reikdavo jų vietos kalba pasakyti stebuklingą posakį „pinigų nėra“. Auksinis posakis, po kurio išsisprendžia visi klausimai.

– Ar pasitaikė atvejų, kai iš jūsų buvo prašoma atlygio?

Karolis: – Keletą kartų buvo nesusipratimų, kai žmonės staiga nutarė, kad jiems vis tik norisi paimti mokestį. Maloniai padėkojome ir paprašėme sustoti.

– Kur dažniausiai nakvojate? Kokios buvo pačios netikėčiausios nakvynės vietos? Ar prašotės pas žmones į svečius? O gal svetur, susipažinę su užsieniečiais, jie iškart patys labai noriai priima?

Evelina: – Susikaupė rinkinukas įvairiausių vietų, kuriose statydavome palapines: dykumose ar kalnuose, pajūriuose ar olose, statybų aikštelėse ar net po tiltu, ant sniego ar ant įkaitusios žemės. Kai kuriose šalyse rasdavome netikėtas pašiūres kalnuose ar prie kelių. Tačiau labai dažnai, ypač musulmoniškuose kraštuose, būdavome kviečiame namo pas vietinius.

– O maistas – juk veikiausiai prisiragavote įvairiausių dalykų? Ar galite pasidalyti įspūdžiais apie jį?

Evelina: – Prieš kelionę abu buvome linkę nevalgyti mėsos, tačiau vėliau apsisprendėme, kad atidėsime savo įsitikinimus. Azerbaidžane valgėme bene skaniausius šašlykus, Indonezijoje pirštus laižėme kaskart valgydami žuvį, o ašaroti vertė Laoso ar Tailando aštrūs prieskoniai. Teko paragauti ir mums nežinomų vaisių (rožinių gėlių skonio džumbo, karčios kaip pelynas balzaminės kriaušės). Kartais gali pakliūti į kiek sudėtingas situacijas. Štai kad ir kinų verslininkai, pakvietę mus pietų, su pasimėgavimu kirto jaučio skrandį. Matant tuos baltus šerelius mums teko greitai ryti arba paslapčiomis išspjauti keisto skonio gardėsius. Buvo ir daugiau nutikimų. Vis dėlto sąrašo pradžioje tikriausiai išliks turkiški saldėsiai ar burnoje tirpstantys mango vaisiai, o kava kol kas skaniausia Indonezijoje.

– Ką kelionės duoda kiekvienam jūsų asmeniškai?

Evelina: – Kasdien atsidūstame, kiek mes išmokstame. Iš sutiktų žmonių gyvenimo istorijų, netikėtų situacijų, mūsų pačių santykio dinamikos. Juk kelionėje – ir tai ne paslaptis – sudėtingiausia išbūti su kitu žmogumi. Reikėjo kelių mėnesių kampams apšlifuoti, bet užtat dabar veikiame itin darniai.

– Jūs kalnų ar lygumų žmonės?

Karolis: – Mes – ne alpinistai, bet tikrai kalnų žmonės. Dar gyvendami (studijuodami ir dirbdami) Didžiojoje Britanijoje su draugais nuolat rengdavome žygius į Škotiją ar Ežerų regioną, kuriuose išbandydavome save. Tad nenuostabu, kodėl labiausiai atsigavome Gruzijoje prie Kazbeko, Kirgizijoje Tianšanio kalnų ar Indonezijoje prie Bromo ugnikalnio. Tačiau dykumos turi savo tylą ir kvapą. Karakumuose ar Gobio dykumoje gulėdami po atviru dangumi stebėjome gilų, taurų, šviesų, nesuterštą dangų.

– Koks jūsų kelionės po pasaulį tikslas? Juk veikiausiai nekeliausite visą gyvenimą? O gal?

Evelina: – Mėgstame pažinti pasaulį ir save. Keliaudamas pajunti tą nenutrūkstamą pasaulio gyvenimo grandinę. Todėl norėjosi apkeliauti jį vienu užmoju. Pasaulį gali pažinti labai įvairiai ir visur – vadinasi, ir namie. Juokaujame, kad ši kelionė iš tikrųjų yra kelionė namo. Kaip Paulo Coelho „Alchemike“ suprasime, kad save atrasime grįžę. Keliaudami pagyvename nedidelę dalį kitų žmonių gyvenimų. Ateiname netikėtai į jų gyvenimus, būname jų kasdienybėje ar šventėse. Begyvendami savo, išgyvename ir jų gyvenimo džiaugsmą ar trapumą. Taigi gal tai vis dėlto Gyvenimų kelionė. Dėdė prieš mums iškeliaujant palinkėjo: tebūna ši kelionė kaip mūsų gyvenimo žymė „iki jos ir po jos“. Tokie patys jau nebegrįšime.

– Gal galite papasakoti vieną kitą įsimintiną nuotykį? Tikiu, kad jų turėjo būti ne vienas.

Karolis: – Dar žiemą keliaudami Turkijoje netikėtai susistabdėme greitosios pagalbos automobilį. Medikai ne tik mus gerokai pavėžėjo, bet ir parsivežė į būstinę. Čia prasidėjo tikra puota. Vargiai veblenome turkiškai, šie nė žodžio angliškai. O juoko netrūko. Netrukus „Google“ vertėjas padėjo mums diskutuoti apie filosofiją ir religijas, ne tik apie mūsų kelionę. Mus čia pat ir apnakvindino.

Kartą policininkai buvo pasibaisėję, kad ketiname nakvoti palapinėje viename, anot jų, teroristais garsėjančiame miestelyje, tad gausiai privaišino ir pasiūlė nakvynę savo namuose, kur riešutus gliaudėme pistoleto apkaba.

– Kokie tolesni planai? Amerikos? Afrika? Dar neteko ten būti?

Karolis: – Evelina yra anksčiau keliavusi Pietų Amerikoje (Bolivijoje, Peru, Čilėje), Meksikoje ir Afrikoje, tačiau šįkart laukia kitokia kelionė. Artimiausi mūsų planai – abi Amerikos, paskui bandysime keltis ir į Afriką.

– Suprantu, kad pasaulio dar neapvažiavote, bet gal iš to, kiek ir kur teko būti, galėtumėte pasakyti: geriausia savoj žemelėj ar vis dėlto atradote to gėrio ir kitur?

Evelina: – Juokaujame, kad namai yra ten, kur pats esi. Dabar su mumis keliauja ir mūsų namai – kuprinės. Išmoksti jaukumą sukurti visur. Kiekvienoje šalyje patyrėme tiek gėrio žmonėse, kad liksim skolingi pasauliui. Žinoma, niekas iš davusių nesitikėjo grąžos, matyt, gėrį dalyti reikės grįžus.