Balandžio 13, 14 d. Kauno kameriniame teatre premjera – legendinė Moliere'o komedija „Šykštuolis, arba melo mokykla“. Artėjančios premjeros ir Teatro dienos proga – pokalbis su spektaklio režisieriumi Algimantu Pociūnu.

– Kodėl jus sudomino šis XVII a. parašytas kūrinys? Ir kodėl jo pastatymui pasirinkote Kauno kamerinį teatrą?

– Apie Moliere'ą svajojau seniai. Godumo tema (manau, kad ši komedija yra ne tiek apie šykštumą, kiek apie godumą) mane jau seniai domina. Nuolat girdime – bankai, investicijos, pinigai. Tai tapo dominuojančia tema, pagrindine mūsų kasdienio gyvenimo aktualija, ir mane tai šokiruoja. Pinigai tapo pagrindiniu atskaitos tašku mūsų vertybių skalėje. Todėl aš noriu apie tai kalbėti teatro kalba, pasitelkdamas ironiją ir autoironiją. Man atrodo, kad humoras gali šiek tiek atkurti pusiausvyrą deformuotoje mūsų vertybių sistemoje.

O su Kauno kameriniu teatru bendradarbiauju nuo mano pirmo pastatymo (A.Volodino „Penki vakarai“). Kai vėl gavau šio teatro pasiūlymą statyti spektaklį, prisiminiau Moliere'ą. Esu laisvai samdomas režisierius, todėl dažnai tenka prisitaikyti ir prie objektyvios teatro situacijos. Šiuo atveju mano norai ir teatro galimybės bei suinteresuotumas repertuare turėti Moliere'ą sutapo. 

– Ar pamatysime šiuolaikinę Moliere'ą interpretaciją?

– Moliere'o šiuolaikinti nereikia. Jis gana aktualus ir suprantamas XXI a. žmogui. Klasika todėl ir yra klasika, kad nagrinėja nesenstančias problemas. Bet kurioje epochoje žmogus turi norų ir silpnybių, jo prigimtis, bėgant amžiams, nesikeičia, dorybės ir ydos lieka tos pačios. Man atrodo, kuo didesnis atstumas nuo Moliere'o laikų iki šių dienų, tuo aktualesnis kūrinys, nes jo aktualumą tas laikas ir įrodo. Todėl nemėginsiu Moliere'o pritempti prie šių dienų. Personažai vilkės kostiumus, panašius į tų laikų, ne džinsus... Mados keičiasi, bet žmogaus esmė – ne.

– Kaip jums sekasi dirbti Kameriniame teatre?

– Džiaugiuosi atradęs šį teatrą su kompaktišku kolektyvu, jaukia kamerine sale. Mane čia daug kas nustebino. Pirmiausia – žmonių darbštumas. Čia iš tiesų dirbama kaip darnioje šeimoje, neskaičiuojant darbo valandų, be pasipūtimo ir atsakingai. Tiesiog ramus darbas, kuris vyksta nuolat ir intensyviai. Pavyzdžiui, kovo mėnesį teatro repertuare, rodos, 24 spektakliai ir dar naujo spektaklio repeticijos. Ne kiekvienam teatrui įkandamas toks intensyvumas. Šis teatras, man atrodo, turi savo žiūrovą, kurį išsiugdė. Turbūt apie 80 proc. šio teatro lankytojų žino, kur atėjo, ir atėjo neatsitiktinai.

– Jums teko dirbti turbūt visuose Lietuvos teatruose. Ar juose daugiau skirtumų, ar panašumų?

– Vienas panašumas akivaizdus – visur trūksta pinigų. Ir vėl pinigai, pinigai, pinigai, kaip dūsavo pagrindinis „Šykštuolio“ personažas Harpagonas.

– Kokie dar kūriniai guli jūsų pastatymų svajonių lentynoje?

– Norėčiau dar statyti Moliere'ą, A.Čechovą, H.Ibseną, esu pasirengęs pastatymui Kristijono Donelaičio tema... Bet norai atsiremia į konkrečius teatrų planus, trupę. Nesiverčiu per galvą stengdamasis žūtbūt išreikšti save, jei teatre nėra tam galimybių. Kūrinys man gali būti įdomus, bet svarbiau, kad jis būtų įdomus ir kitiems. Bandymas komunikuoti su visuomene teatro kalba gana sudėtingas ir atsakingas uždavinys.

– Kaip jums atrodo, kokio teatro dabar žmonėms trūksta? O galbūt teatro yra per daug?

– Šį sezoną turėjau progą pamatyti Dalios Tamulevičiūtės festivalio spektaklius Varėnoje ir supratau, kad žmonės pasiilgę tikro tradicinio teatro. Tradicinio gerąja prasme – su ryškiais aktorių darbais, su įdomia scenografija, netikėtu garsiniu apipavidalinimu. Ne su klumpėmis, bet su normalia istorija, perskaityta šiuolaikiškai, bet nesulaužyta. Visiems bloga nuo režisierių išmonės, nuo noro kuo įmantriau pateikti medžiagą, ją šiuolaikinti, suteikti kažkokią neadekvačią formą. Mano galva, režisierius pirmiausia turi atsiskleisti per aktorius, kartu su jais perteikti žinią žiūrovui. Mintis, kad režisierius ištirpo aktoriuose, yra ne iš piršto laužtas, ir aš režisuodamas noriu ne save rodyti, o padėti aktoriams įgyvendinti tai, kas paveikia žiūrovą. Tai kolektyvinis darbas, jei spektaklis pavyko – valio aktoriams, jei ne – režisieriaus kaltė. Taigi...

– Kiek jums svarbi teatro kritika?

– Kuriančiam žmogui kritika labai svarbi. Bet aš piktinuosi paviršutiniška kritika, kai, skaitydamas recenziją, jaučiu, kaip lengva ranka nubraukiamas darbas, į kurį savo mintis, jėgas, laiką, prakaitą sudėjo nemažas kolektyvas, anaiptol ne kvailesnis už recenzentą.

– Kokie laisvo režisieriaus darbo pliusai ir minusai? Ar niekad nekilo noras kurti savo teatrą?

– Džiaugiuosi galimybe statyti spektaklius įvairiuose teatruose. Tai suteikia laisvę ir įdomią patirtį. Bet nuolat persekioja nerimas, kas atsitiks spektakliui, kai jį paliksi. Juk spektakliu reikia rūpintis ir po premjeros. Kurti savo teatrą nekilo minčių. Suburti trupę, vesti paskui save, ugdyti – labai didelė atsakomybė.

– Ar jums svarbi Teatro diena?

– Tikrai svarbi. Visada tokia buvo. Su nostalgija prisimenu, kaip Kauno valstybinis dramos teatras švęsdavo Teatro dieną su „Žalgirio“ krepšininkais. Tos šventės laukdavome, jai ruošdavomės ir ko tik neprigalvodavome – ir krepšinį su bokso pirštinėmis žaidėme, ir paradus Laisvės alėjoje rengdavome... Teatras buvo reikalingas miestui, o miestas žinojo, kad turi teatrą. Arba dar ne taip seniai Kauno muzikiniame teatre buvo pastatyta Kauno operetė „Kipras, Fiodoras ir kiti“. Manau, toks spektaklis apie tarpukario Kauno menininkų bohemą galėtų būtų rodomas Teatro dieną kiekvienais metais. Tai miestui skirta operetė.

Man Teatro diena yra pati gražiausia ir šventiškiausia teatro reklama. Sveikinu visus teatralus Tarptautinės teatro dienos proga ir linkiu sulaukti kitos.