Kauniečiams, norintiems pasimėgauti pasaulio ir Europos čempionų šokiais, nereikės laukti varžybų ar keliauti į tolimiausius pasaulio kampelius.

"Atvykstame tik į Kauną. Kiti miestai mūsų nesulauks", – nepraleisti progos pamatyti Lietuvą garsinantį kolektyvą ragino kolektyvo vadovė Skaistė Idzelevičienė.

– Kelintus metus skaičiuojate po "Žuvėdros" sparnu ir kiek dar planuojate likti kartu?

– Mums jau per dvidešimt metų. Kiek dar būsime kartu? Visas gyvenimas yra planas, kas bus toliau – niekas nežino. Retsykiais, kai būna išties labai sunku, norisi viską mesti. Tokios mintys užplūsta prieš kiekvieną naujo šokio pastatymą, kai nėra muzikos. Dar vienas galvos skausmas, kai muzika parenkama, bet pagal ją reikia sukurti vaizdą. Vėliau prasideda "dresavimas". Kiekvieną dieną. Tiesa, repeticijos nebūna ilgos – pusantros valandos. Juk į jas žmonės skuba po darbų ir paskaitų. Nuotaikos įvairios. Lengva nebūna. Kai sunkumai praeina – vėl esu pasiruošusi versti kalnus.

– Daugybę metų garsinate Lietuvos vardą. Ar niekada nebuvo taip, kad dėl to pasigailėtumėte, jaustumėtės neįvertinta savų?

– Į šokio sūkurį įsisukome jaunystėje, kai netrūko entuziazmo. Prisimenu 1989-uosius. Tada pirmą kartą pasirodėme pasaulio čempionate. Kolektyvas pelnė tik septintą vietą. Tačiau mums atsivėrė Europos ir pasaulio čempionatų durys. Buvo visokių momentų – kai kolektyvas liejo skausmo ašaras ir vos tvardėsi iš džiaugsmo. Tačiau niekada nenuleidome rankų, nedarėme pertraukos. Minčių, kad turėtume atstovauti ne Lietuvai, nebuvo. Manau, taip net kalbėti netinka. Dirbame ne dėl įvertinimo ar dėl to, kad atkreiptume kieno nors dėmesį.

– Šešis kartus pasaulio, septynis kartus Europos čempionas. Ar yra titulas, kurio dar trūksta "Žuvėdros" įvertinimų kolekcijoje?

– Yra titulas, kurio taip ir nepelnėme – septintajame pasaulio čempionate mums iš rankų išsprūdo medalis. O juk komanda buvo tokio aukšto lygio. Atidavėme visą vasarą, visus savaitgalius, visas laisvas dienas. Deja, čempionate vyko atskira politika dėl rusų komandos. Tuomet manęs daug kas klausė: ir kam tau to reikia?

– Auksas arčiausiai širdies? O gal yra mažiau tauraus metalo medalis, už kurį kovojote kaip už auksą?

– Džiaugsmas ir laimė už nuopelnus trunka labai trumpai, epizodiškai. Po kelių dienų vėl prasideda rutina ir sunkus darbas.

– Kur slypi kolektyvo sėkmė?

– Manau, kad tai – tik darbas. Draugiškumas? Supraskite, komandoje yra daug žmonių su įvairiais charakteriais.

– Gal sėkmę neša talismanai slaptose šokėjų kišenėse, netikėti ritualai?

– Turime tradiciją į čempionatus vykti autobusu. Prieš pasirodymus, tiesa – ne pasaulio čempionatuose, visuomet skanduojame. Prisimenu, kažkada labai seniai reikėjo staigiai sugalvoti šūkį. Susispaudę ratu šokėjai suriko: "Ciku–caku, ciku–caku, Žuvėdra!" Talismanų nenešiojame. Pasitikime savo jėgomis.

– Didesnis jaudulys stoti prieš savą ar užsienio publiką?

– Jaudulys, kai stovi savoje scenoje, – išties didelis. Visuomet norisi pasirodyti kuo geriau. Žinote, yra visokių žmonių – pavyduolių, paskalūnų. Būna tokių, kurie pasako: susirinko penkios kiemo komandos ir varžosi tarpusavyje. Todėl norisi parodyti tikrąjį savo lygį. Ir šiaip mes niekada nepamirštame, kad komisija ne tik ta, kuri kilnoja korteles su vertinimo balais. Patikėkite, kaip būna malonu, kai prie tavęs prieina susižavėjęs žiūrovas ir nusilenkia. Prisimenu, kai 2008 m. Vokietijoje vykusiame Lotynų Amerikos šokių čempionate "Žuvėdrai" už kompoziciją "Džeimsas Bondas" buvo įteikti sidabro medaliai. Sulaukėme kelių vokiečių komplimentų, esą mes turėjome būti pirmi. Tokie žodžiai yra neapsakomai didelis įvertinimas, kurį galiu palyginti su aukso medaliu.

– Kokie šių metų kolektyvo planai? Po pasirodymo Kaune – į kitus didmiesčius?

– Niekur nevažiuosime, tik į Kauną. Negalime blaškytis, mat gegužės mėnesį mūsų laukia čempionatas, pasirengimas jam ir begalė kitų niuansų.

KAS: sportinių šokių kolektyvo "Žuvėdra" pasirodymas.

KUR: VDU didžioji salė, S.Daukanto g. 28.

KADA: vasario 26 d. 18 val.