Keliaujant po Tibetą medicinos mokslų daktarei Daliai Mitraitei pasinaudoti garsiąja šios šalies medicina nepasitaikė nė mažiausio preteksto. Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad vaistinėse labai daug vietinių vaistų. Bet labiausiai gydytoją stebino kas kita.

Aukštikalnėse reikėjo vaistų

Į Tibetą 23–60 metų vienuolikos žmonių grupė keliavo su Nepalo kelionių agentūros komanda.

„Per šią šalį lengviau gauti vizas. Iš pradžių atskridome į Nepalo sostinę Katmandu, po to keliavome iki sienos – Nialamos miestelio, – pasakojimą apie kelionę pradėjo D.Mitraitė. – Per sieną pervažiavome kalnų perėja visureigiais. Iki Tibeto aukščiausiai pasaulyje esančios sostinės Lasos (3650 m) važiavome 3800–4000 m aukštyje.“

Gydytoja D.Mitraitė pripažino, kad nepratusiems prie aukštikalnių keliauti nelengva. Žmonės iš anksto tam ruošėsi – gėrė vaistus.

„Tokiame aukštyje medžių nedaug, augalija skurdi, primena dykynę. Buvo vėjuota, bet nešalta, nelijo. Tibetiečiai žemės ūkyje daugiausia dirba rankomis – matėme tik keletą arkliukų ir vieną kitą nedidelį traktorių. Kai kur pastebėjome saulės elementų, bet tai turbūt jau kinų veiklos rezultatas, – vaizdus, matytus važiuojant automobiliu, prisiminė D.Mitraitė. – Iš tolo įspūdingai atrodė snieguotos kalnų viršūnės. Viena didžiųjų – 8027 m aukščio Šišapangma.“

Didžiausias įspūdis – Potala

Didelį įspūdį keliautojams iš Lietuvos paliko vienuolynas Ta Shi Lhun Po, nudažytas balta, tamsiai raudona ir aukso spalvomis.

„Kiekviena spalva ten turi prasmę – nuoširdumo, dvasingumo, išminties, – D.Mitraitė pasakojo tai, ką apie tibetiečius sužinojo iš gidų. – Beje, žmonės labai daug aukoja. Ne tik pinigais, bet ir maisto produktais.“

Iš Šigatsu miesto keliautojai nuvyko į Tibeto sostinę Lasą.

"Čia ypatingas senamiestis, XVII a. ant Marpo Ri (Raudonosios) kalvos pastatyti garsieji rūmai ir šventykla – Potala. Čia iki 1959 m. buvo Dalai Lamos rezidencija prieš jam priverstinai pabėgant iš šalies į Indijos Daramšalos miestą.

„Įspūdžiai pribloškiami, – neslėpė medikė, kuri su kitais nustatytu laiku galėjo apžiūrėti dalį Dalai Lamos rezidencijos. – Prie rūmų melsdamiesi vaikšto tautiniais drabužiais vilkintys maldininkai, o kai kurie jų su maldomis lūpose krinta ant žemės.“

Viešbučiuose gyvenusius keliautojus nustebino tai, kad Tibete nešikais dirba moterys. Nors jos – jaunos ir tvirtos, lietuvėms buvo nejauku naudotis jų paslaugomis.

Arbata iš sviesto

Kalnuose D.Mitraitė lankėsi pas šiltuoju laiku avis, jakus ganančius ir palapinėse gyvenančius piemenis.

„Jie mus pavaišino garsiąja tibetiečių sviestine arbata. Cilindriniame inde tibetiečiai muša sviestą, su arbatžolėmis, pelenais ir sodos druska iš jo ilgai verda arbatą. Neretai sviestinę arbatą jie dar maišo su pienu. Skonis panašus į karšto pieno, tačiau šiek tiek sūroka“, – pasakojo D.Mitraitė.

Ją ir kitus turistus tibetiečiai vaišino ir įvairiais jakų sūriais. Užeigose lietuviai ragavo tradicinio patiekalo – sultinio su makaronais, kurį vietiniai valgo su pagaliukais.

Tibetiečiai labiausiai mėgsta tsampą, kuri gaminama iš nekultų skrudintų miežių, sumaltų rankiniu malūnu į labai smulkius miltus. Jie maišomi su trupučiu arbatos ir tada daromos bandelės. Į jas gali būti dedama sviesto, varškės ar cukraus.

„Tiesa, šerpų virėjai mus maitindavo ne taip aštriai, kaip valgo vietos gyventojai, – šyptelėjo D.Mitraitė ir išskyrė tibetiečių svetingumą, – svečias jiems yra tarsi siųstas Dievo.“

Be asmens dokumentų

Vietos gyventojai lietuvei paliko labai nuoširdžių, draugiškų ir svetingų žmonių įspūdį. Labai malonūs buvo vienuoliai. Beje, čia yra ir moterų vienuolynų; jos plaukus kerpasi labai trumpai. Svečiams pasisekė išgirsti keistą jų grojimą ilgais trimitais.

Maldos vėliavėlių yra daugumoje kalnų perėjų. Jos plevėsavo ir prie 4718 m aukštyje tyvuliuojančio Namtso ežero.

„Suvenyrų prekiautojai neįkyrūs kaip Nepale, juolab kai kuriose kitose šalyse“, – teigė medikė.

Pasiteiravus apie garsiąją Tibeto mediciną, D.Mitraitė pripažino, kad vaistinėse labai daug tradicinių, vietinių vaistų. Sunegalavęs vienas keliautojų grupės narių iš Tibeto taip pat gydėsi žolėmis. Kartą keliautojai pavėžėjo sergančias vienuoles, tačiau negalėjo susikalbėti, todėl nesuprato tikslių ligos priežasčių.

Beje, dauguma vietos gyventojų veidą dengia kauke, kad sausas oras, vėjas jo nenugairintų, neišžiovintų kvėpavimo takų.

Apie Tibeto nepriklausomybę, politiką vietos gyventojai kalbėti nelinkę.

„Tik sužinojome, kad maždaug šeši milijonai Tibeto gyventojų nuo 1959 m. neturi asmens dokumentų“, – pabėžė D.Mitraitė.