– Ar pavyks Europos Vadovų Tarybai nulaužti Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano užsispyrimą, o gal atvirkščiai – V. Orbanas vadovus paliks kvailio vietoje?

–  Bus sunku, bet reikia išskaidyti klausimus po vieną. Narystės perspektyva vis dar atrodo miglota būtent dėl Vengrijos blokavimo. Derybos galbūt net ir neprasidės. Ketvirtadienio ryte V. Orbanas sakė, kad neketina nusileisti. Yra didesnė tikimybė susitarti dėl 50 mln. eurų paramos Ukrainai, kuri reikalinga išlaikyti ekonominį stabilumą. Trečias aspektas – karinė parama Ukrainai. Šis procesas stringa dėl Vengrijos jau ne vieną mėnesį. Atrodytų, kad yra gan nemažas potencialas susitarti. Norėtųsi tikėti, kad bent jau dalis tų sprendimų bus realizuoti. Bet, jei nepavyks susitarti, tai bus bloga žinia tiek Ukrainai, tiek visam pasauliui.

– Trečiadienį pranešta, kad Vengrija atgaus užšaldytus 10 mln. eurų ES paramos. Gal tai suminkštins V. Orbano širdį?

– Be abejo. Bet šiuo atveju, panašu, kad Vengrijos prieštaravimai turi ne tik tokį tiesioginio išskaičiavimo motyvą, bet ir tam tikrą ideologinį krūvį. V. Orbanas, matydamas Vengrijoje kylančias nacionalistines jėgas bei visuomenės kritišką požiūrį dėl Ukrainos narystės, nori pademonstruoti, kad šalis geba ginti savo interesą taip, kaip jį suvokia V. Orbanas. Vengrija atlaiko spaudimą, kurį sudaro likusios 26 valstybės narės.

– Ar tai nėra tam tikra pakiša V. Orbanui iš ES?

–  Tokia žinutė gali būti išskaitoma iš to, kas vyksta šiuo metu. Sunku paneigti, kad tai neturėjo jokios įtakos. Aišku, ES sakys, kad Vengrija atliko tam tikrus namų darbus, susijusius su teisės viršenybės principo išsaugojimu. Tačiau sudėtinga atsieti norą įtikinti Vengriją bei 10 mln. eurų paramos suteikimą.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kremlius tikrai stebi tokius pokalbius ES. Kaip tai gali atrodyti Kremliui,  jei ES lyderiai atlaikytų Vengrijos spaudimą ir V. Orbanas pereitų į ES pusę? Kaip tai pakeistų Rusijos ir Vengrijos santykius?

– Rusija supranta, kad Vengrija yra ta valstybė, kuri neretai atstovauja Rusijos interesus ES komisijos taryboje. Tai nereiškia, kad sprendimai stabdomi, tačiau procesai kur kas ilgesni. Tai gali sudaryti Kremliui įspūdį, kad Vakarai nėra jau tokie vieningi, kokie buvo invazijos pradžioje. Nemanau, kad Rusija turi tiek daug tiesioginių svertų Vengrijos atžvilgiu, kad tiesiogiai sąlygotų sprendimus. Bet tas politinis chaosas – palanki aplinkybė. Juo labiau, kad yra tam tikras domino efektas. Jei Europa nesusitaria, tai ta žinutė taip pat bus perskaityta ir JAV.

– Teigiama, kad yra planas B – fondas, kuriame nebūtų Vengrijos. Kiekviena ES šalis prisidėtų atskirai prie to fondo. Ar nėra rizikos, kad atsiradus tokiam laisvanoriškam fondui, atsiras ir tokių ES šalių, kurios atsisakys prisidėti?

– Tai gali būti sprendimas, bet jis nėra tvarus. Šis sprendimas tikrai nesiųs signalo Ukrainai, kad ji gali pasikliauti ES parama ilgalaikėje perspektyvoje. Akivaizdu, kad paramos reikės ir toliau. Interesų išsiskyrimas gali lemti mažiau efektyvius sprendimus ir mažiau efektyvią paramą Ukrainai. Reikėtų tikėtis, kad ES lyderiai pasieks tam tikrą susitarimą ir parodys, kad ta vienybė vis dar egzistuoja.

–  Ar tokiu šantažo principu neužsikrės kiti lyderiai? Jie pamatys, kad šiek tiek paspaudus ES galima atgauti ir pinigus. Tai gali lemti, kad vieni ar kiti šalių vadovai ims ir užsimanys pasispyrioti. Ar tai nėra pavojinga?

– Tai – pavojinga. Tačiau visi suvokia, kad tokie Vengrijos veiksmai smukdo jos reputaciją ES viduje. Nemanau, kad toks elgesys skatins sekti Vengrijos pavyzdžiu. Manau, kad gali būti ir priešingai. Tai gali atgrasyti tam tikras šalis nuo tokio pasirinkimo būdo. Akivaizdu, kad, kai visos kitos šalys tave kritikuoja, tai nėra pati maloniausia pozicija. Geriausia būtų, kad tai taptų paskata ES permąstyti tam tikrus strateginius sprendimus. Dabar turime dvi problemas: Ukrainos narystė ES bei ES biudžetas. Ukrainos narystė ES šiuo metu tikrai problematiška. Dabartinė ES nėra pasiruošusi priimti tokios valstybės kaip Ukraina, jau nekalbant apie kitas šalis, kurios turi kandidatės statusą. Vadinasi, turi įvykti ir vidinės ES reformos. ES turi sąlyginai nedaug pinigų. Todėl ES reikia ieškoti būdų būti tvaresnei ilgalaikėje perspektyvoje.

– Kiek laiko užtruktų tai pakeisti? Ar įmanoma turėti kažkokį kitokį modelį, kuris leistų priimti svarbiausius sprendimus nebūtinai visų valstybių sutarimu?

– Vargiai. Bent jau naujų narių priėmimui tikrai reikės visų valstybių sutarimo. Visi puikiai suvokia, kad net, jei ES šiandien susitars pradėti derybas, tai tikrai nereikš narystės. Derybos bus tikrai ilgos, komplikuotos, painios. Tame procese bus ir pakilimų, bus ir nuosmukių. Niekas nesitiki, kad Ukraina pačiu artimiausiu metu taps ES nare. Viskas priklausys ir nuo Ukrainos pasiekimų.