Apie padėtį Turkijoje po žlugusio pučo daug pasako tai, kad pagrindinių Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano užsienio priešų sąrašą galima nuspėti iš vyriausybės reakcijos į žudynes. Po to, kai savižudis sprogdintojas praėjusį šeštadienį pražudė bent 50 kurdų vestuvininkų pasienio mieste Gaziantepe, Turkija iškart apkaltino „Islamo valstybės“ grupuotę. T. R. Erdogano teigimu, būtent jai greičiausiai tenka atsakomybė už šį nusikaltimą. Tai panašu į tiesą, nes išpuolio aplinkybės labai jau primena „Islamo valstybės“ braižą.

Tačiau vėliau Turkijos ministro pirmininko pavaduotojas Mehmetas Simsekas dar išplėtė Turkijos priešų sąrašą. Apibūdinęs sprogdinimą kaip barbarišką išpuolį, M. Simsekas išvardijo Turkijai grėsmę keliančias „teroristines grupuotes“: PKK (Kurdistano darbo partiją), „Islamo valstybę“ ir Fethullaho Guleno, – ištremto gana ekscentriško dvasininko, kurį T. R. Erdoganas tebekaltina organizavus pučą liepos mėnesį, – pasekėjus.

Gana nemenkas priešų sąrašas, atsižvelgiant į tai, kad jis sudarytas reaguojant į sprogdinimą per vestuves provincijoje. Ir mums tarsi sakoma, kad tuos „teroristus“ turės persekioti kariuomenė ir policija – institucijos, kurios pačios smarkiai nukraujavo per valdžios surengtus valymus po žlugusio pučo.

Sąraše esama tam tikrų keistenybių. Turint omeny, kad sąrašas paskelbtas po išpuolio, kurio aukos buvo kurdai, pažymėtina, kad greta „Islamo valstybės“ paminėta kurdų „teroristinė“ organizacija PKK, kuriai turkai priskiria ir Šiaurės Sirijoje veikiančius Kurdų liaudies apsaugos dalinius (YPG). Ir tai ta pati YPG, kuriai JAV karinės oro pajėgos padeda kovoti su „Islamo valstybe“.

Tačiau dar įdomiau tai, kad sąraše nėra Basharo al-Assado vadovaujamos Sirijos valdžios, kurią pastaruosius ketverius metus T. R. Erdoganas mėgino nuversti.

Nedaug turkų ir šiaip būtų linkę manyti, kad Sirijos režimas turėjo ką nors bendra su sprogdinimu per vestuves Gaziantepe. Tačiau atrodo, kad po susitikimo su „caru“ Vladimiru Sankt Peterburge „sultonas“ Erdoganas dar aiškiau suvokė, kad Turkijai iš tiesų reikia mažinti priešų skaičių.

Turkijoje įsikūrę Sirijos opozicijos atstovai sunerimo, kai pasirodė pranešimų apie slaptas Damasko ir Ankaros derybas ir kai Turkijos ministras pirmininkas prieš pat nepavykusį perversmą (ir prieš aukščiausiojo lygio susitikimą Sankt Peterburge) lyg tarp kita ko išsakė mintį, kad vieną dieną santykius su Sirija reikės atkurti.

Žinoma, už naująją draugystę su „Motina Rusija“ T. R. Erdoganui teks susimokėti, teigia „The Independent“. „Caras“ Vladimiras per dvišalį aukščiausiojo lygio susitikimą tikrai turėjo priminti Turkijos vadovui apie savo palankumą B. al-Assadui ir apie Turkijos vaidmenį siekiant nuversti vyriausybę, kuriai Maskva teikia karinę paramą. Tad ar tik „sultonas“ nesirengia atnaujinti senų ryšių su „Damasko liūtu“? Galite nė neabejoti.

Kad ir ką T. R. Erdoganas apkaltino dėl išpuolio Gaziantepe, jis tikrai suvokia, kad šalyje grėsmingai padažnėję mirtini išpuoliai – tiesioginis jo asmeninio apsisprendimo įsitraukti į Sirijos karą padarinys. T. R. Erdoganas vis flirtavo su „Islamo valstybe“ (leisdavo jos rėmėjams pereiti sieną ir prisijungti prie grupuotės, o po to – stambiems Turkijos verslininkams supirkti grupuotės eksportuojamą naftą), atnaujino konfliktą su kurdais ir vos ne vos išsaugojo valdžią po nepavykusio perversmo, kurį tariamai organizavo jo buvęs sąjungininkas F. Gulenas. Tad nenuostabu, kad dabar jo vadovaujama šalis kasdien vis labiau primena Pakistaną XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, kai ši šalis ėmėsi pagrindinio afganų kovotojų rėmėjo vaidmens.

Damaske nuolat kartojama mintis, kad po karo Sirija niekada nebebus tokia pat. Tačiau taip pat akivaizdu, kad pasibaigus konfliktui ir Turkija nebebus tokia pati. Bus įdomu pamatyti, kas vadovaus Turkijai, kai ta diena ateis.