Atvykęs į Izraelį pasijunti lyg būtum kur nors kitur. Rusų kalba, užrašai kirilica, kiauliena, degtinė ir juoda duona rado savo vietą šiame didžiajame kultūrų katile, rašo dienraštis "The International Herald Tribune".

Sklinda A.Puškino kalba

Iš Baltarusijos kilusi Marina ir ukrainietė Ida pardavinėja juvelyrinius dirbinius prie sulankstomų stalų, sustatytų palei paplūdimį. Šalia jų stovi iš Gruzijos kilusi Malka. Pro šalį mėgaudamiesi žiemos vidudienio saule praeina rankomis susikabinę rusė Natalija ir uzbekas Igoris.

Vaikščiodamas Izraelio miesto Ašdodo gatvėmis visur girdi rusų kalbą. Parduotuvių iškabos surašytos kirilica. Pasijunti lyg atvažiavęs į tolimą mitinę sovietų respubliką. Atvykęs į Ašdodą iš Maskvos nepajusi jokio skirtumo, išskyrus tai, kad nėra sniego.

Izraelis turi daug pavidalų: žydišką ir krikščionišką, arabišką ir pasaulietišką, senovinį ir naujovišką. Per pastaruosius metus gausybė imigrantų iš buvusios Sovietų Sąjungos papildė šios šalies kultūros, tapatybės ir tekstūros mozaiką. 15 proc. Izraelio gyventojų dabar kalba rusiškai.

Per Devintą kanalą naujienų laidų vedėjai pasakoja apie konfliktą su palestiniečiais Aleksandro Puškino kalba. Sovietų Sąjungos institutų absolventai padėjo paversti Tel Avivą stambiu aukštųjų technologijų centru. Izraeliečiai dabar juokauja, kad nemokėdamas rusų kalbos šiame mieste nerasi jokių galimybių.

Viskas ruso skrandžiui

Jaunuoliai mėgsta lankytis Jeruzalės Putino bare, kur ant sienų kabo tiek paties Rusijos premjero nuotraukos, tiek sovietinio šampano reklama ir seni Komunistų partijos plakatai. Skamba įvairi muzika, pradedant Vladimiro Vysockio baladėmis, baigiant 2008 m. "Eurovizijos" konkurso nugalėtojo Dimos Bilano hitais.

"Čia gali pasijusti tarsi vėl būtum grįžęs į Rusiją", – gyrėsi baro savininkė Julia Kaplan, atvykusi iš Sankt Peterburgo.

Izraelio prekybos centruose "Tiv Ta'am" galima rasti daug rusams skirtų produktų: kiaulienos, degtinės, juodos duonos. Labiausiai akį rėžia lašinių gabalai – Ukrainos valstiečių simbolis.

Nepaisant to, surasti rusiško maisto restoraną Ašdode nėra paprasta. Vienas iš nedaugelio tokių yra "Integral", kur dirba virėjas iš Uralo kalnų. Tačiau jo maistas vis tiek primena europietišką.

"Rusas niekada nepardavinės rusiškų patiekalų, nes močiutė namuose visada padarys skaniau", – pusiau juokais sakė "Integral" savininkas Jevgenijus Rassinas.

Gruzinų ir uzbekų virtuvės patiekalų rasti kur kas lengviau. 30-metis Avi Ovadia, emigravęs iš Gruzijos būdamas 11-os, Ašdode atidarė restoraną "Caffeine". Sienas jis papuošė šeimos nuotraukomis, darytomis dar Gruzijoje. Pagrindinę patiekalų sudedamąją dalį – sūrį "Suluguni" – jam namie gamina dėdė, taip pat gyvenantis Izraelyje.

Izraelio Rivjera

Ašdodas yra pajūrio pramonės centras, turintis 210 tūkst. gyventojų. Čia praėjusio dešimtmečio pradžioje pradėjo dygti aukšti daugiabučiai, į kuriuos ėmė keltis žydų šeimos iš buvusios Sovietų Sąjungos. Dalis jų turėjo žydiškas šaknis, dalis – tik iš dalies arba išvis neturėjo.

Dauguma atvykėlių nėra religingi – tai Sovietų Sąjungos prievartinio ateizmo rezultatas. Todėl šeštadienį, kai žydai švenčia šabą, jie plūsta į paplūdimius, o ne į sinagogas.

Kiek apleistas pasivaikščiojimo takas palei paplūdimį primena kitą rusiškos dvasios vietą – Braiton Bičą Brukline. Čia galima pamatyti būrelius žmonių, po atviru dangumi šokančius izraeliečių šokius. Tai ženklas, kad atvykėliai iš buvusios Sovietų Sąjungos ar kitų šalių perima kai kurias vietos tradicijas. Vis dėlto Ašdodas laikomas Izraelio šokių sostine.

"Ašdodas yra viena iš Izraelio paslapčių, – sakė tenykštis žurnalistas ir karikatūristas Davidas Stombergas, gimęs imigrantų iš Moldovos ir Gruzijos šeimoje. – Galima vadinti jį Izraelio Rivjera."

Prieštaringi jausmai

Ar imigrantus, be kalbos, dar kas nors sieja su gimtosiomis šalimis? Vieni labai džiaugiasi apsigyvenę Izraelyje, kitų jausmai prieštaringi.

Leonidas ir Julia Novikovai vaikščioja prie jūros su maža dukra ir draugais. Apsaugos darbuotoju dirbantis L.Novikovas teigė neseniai lankęsis Ukrainoje, bet ji jau neatrodo jam tokia sava kaip anksčiau. Galbūt todėl, kad vyras jau spėjo išmokti hebrajų kalbą ir atitarnavo Izraelio armijoje.

"Aš jau negaliu bendrauti su žmonėmis Ukrainoje taip, kaip anksčiau, – prisipažino L.Novikovas. – Mano mentalitetas pasikeitė."

Pakrantėje žvejoja 42 metų Valerijus Burbyga. Jis yra staklininkas, palikęs Kijevą praėjusiame dešimtmetyje dėl sustojusios ekonomikos. Vyras sako esąs žydas tik ketvirtadaliu – vienas jo senelių ir žmona yra krikščionys.

"Aš dėkingas Izraeliui už tai, kad čia yra darbo ir galimybių, – sakė jis. – Bet pasiilgstu tėvynės."