Nereikalingi nei darbdaviams, nei vyriausybei. Nuo vienos gamyklos priklausančių Rusijos miestų gyventojai pakliuvo į istorijos girnas, kaip rašo JAV laikraštis "The New York Times".

Rusenanti viltis

Kai senas popieriaus fabrikas Baikalske iš rąstų gamina kartono rulonus, panašius į milžiniškas siūlų rites, Eduardas Merkulovas viltingai laukia ne tik atlyginimo, bet ir šviesesnės ateities: galbūt naujojoje Rusijoje atsiras vieta ir tokiam vidutinio amžiaus darbininkui su nuospaudomis ant rankų.

Jo žmona, pusbrolis ir dauguma kaimynų taip pat dirba šioje gamykloje ir jaučiasi panašiai.

"Daugiau čia nieko nėra, – atsiduso E.Merkulovas. – Jeigu nebūtų gamyklos, nežinau, ką darytume."

Bet popieriaus fabrikas sparčiai sensta, jis gali neišgyventi ir neįdarbinti kitos kartos. O jeigu jis neišliks, ar gyvuos ir miestas?

Rusijos prakeiksmas

Dešimtmečius valdę komunistai steigė bendruomenes, panašias į Baikalsko, visoje milžiniškoje šalyje. Jie pasirinkdavo izoliuotą vietovę, pristatydavo kaminų ir atveždavo tūkstančius žmonių.

Ši "raumeninga" strategija galbūt ir galėjo nuvesti Sovietų Sąjungą modernizacijos keliu, bet ji tapo prakeiksmu šiuolaikinei Rusijai, nusėtai miestelių, priklausomų nuo vienintelės vos veikiančios gamyklos.

Baikalsko popieriaus fabrikas, uždarytas 2008 m., bet išgelbėtas Kremliaus, stovi prie Baikalo ežero – didžiulio ir kerinčio gėlo vandens telkinio. Jis buvo pastatytas septintojo dešimtmečio viduryje, o žlugus Sovietų Sąjungai – privatizuotas. Fabrikas, gaminantis popierių pagal sovietinę technologiją, kuri buvo pasenusi jau nuo pat pradžių, nėra tiesiog pramonės reliktas. Jis kelia didelį pavojų gamtai. Darbininkai pripažįsta, kad anksčiau ar vėliau fabrikas turi būti kapitaliai suremontuotas arba uždarytas.

Išsiilgę sovietmečio

Dauguma iš 2 tūkst. darbininkų arba jų tėvai ir seneliai atvažiavo į Baikalską komunizmo laikais, jiems buvo žadamas nuolatinis darbas. Dabar istorija atsisuko prieš juos.

Suprantama, kad E.Merkulovas ir jo žmona Jelena, įsidarbinę gamykloje devintajame dešimtmetyje ir jau įžengę į penktą dešimtį, ilgisi ankstesnių laikų. Gamykla siųsdavo juos atostogų, apgyvendino tvarkingame dviejų kambarių bute.

"Sovietų laikais gyventi buvo geriau, – įsitikinusi J.Merkulova. – Buvo stabilu. Mes gaudavome atlyginimą, ir kainos parduotuvėje nešokinėdavo."

Neprotingas sprendimas

Merkulovai ir kiti darbininkai įsižeidžia dėl kritikų pareiškimų, jog fabrikas teršia Baikalo ežerą, kuris yra toks gilus, kad jame yra 20 proc. viso pasaulio gėlo vandens. Darbininkai tvirtina, kad myli ežerą ne mažiau už gamtosaugos šalininkus ir niekada nedarytų nieko, kas jam pakenktų.

Bet kai kurie, tarp jų ir E.Merkulovas, pripažįsta, kad sovietai pasielgė neprotingai, pastatę gamyklą prie pat ežero.

"Aišku, čia neturi būti chemija grįstos pramonės, – teigė vyras. – Bet reikia ką nors daryti, kad žmonės turėtų darbą. O niekas nenori duoti mums darbo."

Liko niekam nereikalingi

Tūkstančiai darbininkų vieną gamyklą turinčiuose miestuose – viena didžiausių ekonominių problemų, su kuriomis tenka susidurti Rusijos vadovams. Ypač dabar, kai lėtai po krizės atsigaunanti pasaulio ekonomika neleidžia brangti energijos ištekliams ir atima pajamas iš Rusijos vyriausybės.

Baikalskas, turintis 15 tūkst. gyventojų, yra puikus nacionalinio masto problemos pavyzdys.

2008 m. popieriaus gamykla, kuriai tuo metu vadovavo su Kremliumi ryšių turintis oligarchas Olegas Deripaska, buvo netikėtai uždaryta. Savininkas pavargo skaičiuoti nuostolius ir klausytis skundų, kad gamykla ežerą teršia chloru, sunkiaisiais metalais ir kitokiais chemikalais.

Baikalsko gyventojai atsidūrė ties bedugne. Jų padėtį apsunkino ir milijonai dolerių neišmokėtų atlyginimų. Daugiau nei 60 gamykloje dirbusių moterų, tarp jų ir J.Merkulova, pasistatė palapines prie miesto administracijos ir pradėjo bado streiką.

"Mes niekam nerūpėjome: nei gamyklos savininkams, nei valdžiai. Niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės", – prisiminė akcijos organizatorė Liudmila Paškova.

Po kelių dienų gamykla išmokėjo vėluojančius atlyginimus.

Įtampa auga

Baikalsko istorija nėra išskirtinė. Kai prasidėjo ekonomikos krizė, neramumų kilo daugelyje Rusijos gyvenamų vietovių, kuriose tėra po vieną gamyklą.

Pernai apie savo problemas garsiai pareiškė iš Pikalevo chemijos gamyklos atleisti darbininkai. Kai jie blokavo greitkelį prie Sankt Peterburgo, raminti aistrų atskrido premjeras Vladimiras Putinas. Jis susitiko su protestuotojais ir O.Deripaska, kuriam priklausė ir Pikalevo chemijos gamykla. Ministras pirmininkas viešai papriekaištavo oligarchui, ir šis pažadėjo geriau elgtis su darbininkais.

Aplinkosaugos aktyvistai tvirtina, kad vyriausybė turėtų ieškoti kitų darbo šaltinių miestuose, priklausančiuose nuo vienos gamyklos. Jie pabrėžia, kad Baikalskas galėtų tapti turistų traukos centru, nes Baikalo ežeras yra vienas garsiausių Rusijos gamtos objektų. Bet tokie miestai taip ilgai gyveno priklausomi nuo vienos gamyklos, kad dabar sunku juos net įsivaizduoti kitokius.

"Kai mieste yra didelė gamykla, ji yra tarsi simbolis, kad žmonės kasdien turės duonos, – paaiškino Baikalo aplinkosaugos organizacijos atstovė Nataša Podkovyrova. – Bet daugumai žmonių, negyvenančių Baikalske, tai yra taršos ir bukumo simbolis."

Miglota ateitis

Bet kai popieriaus gamykla 2008 m. buvo uždaryta, valdžia nė nepasistengė padėti žmonėms rasti kitą darbą.

Marija Martynova ir jos vyras Andrejus, abu dirbę gamykloje, išvažiavo į kitą regioną, bet greitai grįžo.

"Visi, dirbę gamykloje, kentėjo, mes taip pat, – prisiminimais dalijosi M.Martynova. – Kai kuriems netgi buvo sutrikusi sveikata. Visą gyvenimą dirbi gamykloje, ir staiga tau pasako, kas esi nereikalingas. Tūkstančiai žmonių buvo išmesti į gatvę."

Kremlių išgąsdino neramumai tokiuose miestuose, ir šių metų sausį V.Putinas vėl atidarė Baikalsko popieriaus gamyklą, susitaręs su jos vadovais. Vyriausybė atleido gamyklą nuo griežtų aplinkosaugos reikalavimų ir taip sumažino gamybos išlaidas. Aplinkosaugos aktyvistai labai nuliūdo, o darbininkai džiūgavo. Bet netrukus ir pastarieji apsiramino sužinoję, kad jų atlyginimai smarkiai apkarpyti, o gamyklos ateitis labai miglota.

Bet šiuo metu jie tvirtai laikosi įsitvėrę į darbą.

"Norėčiau tikėti, kad vis dar esu reikalingas, – sakė E.Merkulovas. – Nes jeigu žmogus nereikalingas, kaip jis gali gyventi?"