Mažyčiame Indijos kaime gyvena vos vienas vyras... Kiti yra žuvę. Jų gyvybes pasiglemžė greitkelis, dalijantis kaimą į dvi dalis.

44-asis nacionalinis greitkelis Indijoje, atrodo, turi labai prastą reputaciją. Jis vadinamas mirties keliu. Po automobilių bei motociklų ratais šiame kelyje kasmet žūsta šimtai žmonių.

Iš pažiūros, tai – gan įprastas greitkelis, jungiantis Indijos šiaurę ir pietus. Galima sakyti, net gana modernus. Nepaisant to, žuvusiųjų  šiame kelyje skaičius – didžiausias visoje Indijoje. Dažniausios aukos – kaimelių, esančių greta autostrados, gyventojai.

Pedakuntos kaimas yra įsikūręs abiejose šio greitkelio pusėse. Tiesa, šį kaimelį Indijoje jau tapo įprasta vadinti našlių kaimu.

Vietiniai pasakojo, kad daugelis kaimelio vyrų, eidami per greitkelį, žuvo po ratais. Iš viso kaime gyvena 35 šeimos. Tačiau vyrų kaime – vos vienas. Net 37 kaimelio gyventojai vyrai neteko gyvybių kirsdami pavojingą magistralę.

Dar trys išvyko iš kaimelio ieškoti geresnio gyvenimo.

Transporto problemos – opi problema Indijoje. Kasmet tūkstančius gyvybių šalyje nusineša įvairios nelaimės. Jos pasitaiko tiek šalies geležinkeliuose, kurie laikomi vieni  nesaugiausių pasaulyje, tiek ir greitkeliuose bei paprastuose keliuose, kuriuose dažnai karaliauja chaosas.

Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, Indijoje po automobilių ratais kas keturias minutes vidutiniškai žūsta po žmogų. Ši statistika – kraupi.

Problema ta, kad vadinamąjį našlių kaimą greitkelis kerta pusiau.  Jeigu žmonės nori patekti į kaimelio centrą, jiems tenka kirsti magistralę. Bet vieta, kur jie tai gali padaryti, – pavojinga. Nors greitkelyje yra įrengta pėsčiųjų perėja, tai neapsaugo nuo nelaimių.

Prieš keletą mėnesių kaimelį sukrėtė žinia, kad eidamas įteikti vietos valdžiai peticijos, kurioje reikalaujama spręsti greitkelio saugumo problemą, po sunkvežimio ratais žuvo dar vienas kaimelio vyras.

Korra Sakini, kuriai yra 44 metai, gyvena kaime. Greitkelyje ji iš pradžių neteko sūnaus. Tragedija, moters teigimu, įvyko prieš trejus metus. Deja, po kelių mėnesių tame mirties kelyje žuvo ir jos vyras.

"Neturiu pinigų, neturiu šeimos, nedirbu. Neturiu dėl ko gyventi... Dievai mus apleido. Vyrų kaime nebėra, o mes esame paliktos likimo valiai. Tas greitkelis – prakeiktas, – apgailestavo moteris. – Tarsi visos laukiame savo mirties. Nors politikai buvo atvykę išklausyti mūsų problemų, daug ką žadėjo, ypač po to, kai apie mūsų prakeiktą kaimą tiek daug rašė žurnalistai, tačiau niekas nepasikeitė. Negavome nė rupijos..."

Nors keturių juostų greitkelis buvo pastatytas daugiau nei prieš dešimtmetį, prieš tą kelią atidarant vietiniams buvo pažadėta, kad bus sudarytos sąlygos jį saugiai kirsti. Deja, kaimelio gyventojų teigimu, jokių normalių saugumo priemonių niekas nesudarė.

Vienintelio likusio gyvo kaimelio vyro Thaiyya Korra žmona taip pat neteko gyvybės tame kelyje. Vyras dabar vienas augina penkerių metų sūnų.

"Kai tiesė kelią, mums žadėjo daug ką – kad įrengs medicinos centrą, sukurs darbo vietų netoliese statomame fabrike... Deja, tas kelias neatnešė jokios naudos, tik pasėjo mirtį, – piktinosi Th.Korra. – Akivaizdu, kad jie nenuties aplinkkelio. Nebent visi mes čia žūsime po ratais, tuomet kas nors gal ir pajudins ranką."

Tai, kad greitkelyje žuvo daugelis kaimelio vyrų, sukėlė daug problemų.

Kaimas dabar yra skurdžiausias visoje apylinkėje. Daugelis vietinių moterų skandina problemas alkoholyje, be to, nemažai šio kaimo gyventojų yra neraštingi.

Septynerių metų Anchanas – vienas vos penkių kaimo vaikų, kuris lanko šalia esančią mokyklą. Tačiau jo motina sako, kad kiekvieną dieną dreba, jog vaikai gali pakliūti po ratais.

"Visuomet labai bijau, kai vaikai pavėluoja laiku sugrįžti", – kalbėjo berniuko mama.

Kai kurios moterys kaime užsiima ir prostitucija. Taip jos uždirba pinigų arba maisto. "O ką daugiau mes galime daryti? Kone visi vyrai mūsų kaime žuvo po ratais. Likome vienos... Nenuostabu, kad ateina vyrai iš kitų kaimų ir jie mūsų nori", – pasakojo šiuo verslu užsiimanti Korra Panni.

Tiesa, Nenavath Rukya, kuri autostradoje neteko trijų sūnų, vyro ir žento, savo marčią išsiuntė atgal pas tėvus į kaimą.

Pasak moteriškės, ji bijo, kad kitų kaimų vyrai marčios neišniekintų. "Geriau jau išsiųsti vaikus į valdžios prieglaudas, nei juos palikti čia gyventi", – sakė moteris.