Edinburge – pats škotiškos žiemos įkarštis: šalta, žvarbu, siaučia stiprūs vėjai. Tačiau pusę Škotijos sostinės šildo sėkmingas "Hearts" komandos žaidimas ir viltys, kad į Edinburgą kitąmet vėl sugrįš tarptautinis futbolas.

Nuo 2005-ųjų, kai prasidėjo "Romanovo revoliucija", Edinburgas matė visko – į sirgalių veidus grįžtančią viltį, prakeiksmus Lietuvos verslininkams, raginimus trauktis, įspūdingas pergales ir didelius nuopuolius. Klubo valdymą perėmęs "Ūkio banko investicinės grupės" prezidentas Vladimiras Romanovas gali džiaugtis pagrindiniu laimėjimu – apie senutėlį "Heart of Midlothian" vėl kalbama. Ir kalbama garsiai.

Šį sezoną tos kalbos – beveik vien iš geros pusės. Pernai aštuntoje pozicijoje finišavęs "Hearts" klubas sugrįžo ten, kur ir turėtų būti, – tarp klubų, kurie pretenduoja į Europos taurių varžybas.

Nors vasarą "Hearts" beveik neleido pinigų stipriems naujokams, jauna komanda pirmoje sezono pusėje demonstravo gerą formą, o prieš Kalėdas sugadino nuotaiką ir "Old Firm" – sužaidė lygiosiomis su Glazgo "Celtic" ir įveikė Glazgo "Rangers". Šiuo metu "Hearts" su 32 taškais yra ketvirtoje Škotijos "Premier" lygos vietoje. Taip sėkmingai Edinburgo komanda nežaidė nuo 2005–2006 m. – pirmojo "Romanovo revoliucijos" sezono.

Svarbiausias šios sėkmės architektas – treneris Laszlo Csaba. 44 metų legendinio grafo Drakulos išgarsintoje Transilvanijoje gimęs vengras nepaiso to, kad "Hearts" komandoje treneriai keičiasi lyg metų laikai. "Aš čia atvažiavau ilgam", – išskirtiniame interviu mūsų dienraščiui sakė L.Csaba. "Hearts" treneris neslėpė susižavėjimo Lietuvos futbolu: "Man sunku patikėti, kaip jūs, turėdami taip mažai, pasiekiate tiek daug."

– Prieš atvykdamas į "Hearts" dvejus metus treniravote Ugandos rinktinę. Kas labiausiai pasikeitė atvykus į Škotiją? – dienraštis paklausė "Hearts" stratego L.Csabos.

– Orai (juokiasi). Su Uganda nėra ką lyginti. O jei rimtai, tai viskas čia, Škotijoje, gerokai aukštesnio lygio. Viskas geriau organizuota, aukštesnio lygio futbolas ir, žinoma, dėl žaidimo pamišę sirgaliai. Futbolas Škotijoje yra visas žmonių gyvenimas. Kartais susidaro įspūdis, kad futbolas jiems svarbesnis net už šeimą. Žaisti futbolą ar treniruoti komandą tokioje aplinkoje – didelis malonumas.

– V.Romanovas taip pat yra aistringas futbolo aistruolis?

– Žinoma. Ponas Romanovas labai myli futbolą. Nemanau, kad jis investuotų tokius pinigus, jei futbolas jam nekeltų pačių geriausių emocijų. Kai tik gali, jis visada palaiko mus stadione. Apie futbolą su savininku kalbamės nuolat. Aišku, šiek tiek trukdo kalbos barjeras, nes aš nekalbu nei lietuviškai, nei rusiškai, tačiau turime sąlygas bendrauti. Ir akis į akį, ir telefonu kiekvieną dieną diskutuojame, kaip galėtume sustiprinti "Heart of Midlothian", kaip pakelti komandos lygį. Mūsų bendravimą pavadinčiau šiltais darbo santykiais.

– Tačiau V.Romanovas turi ir kitą savybę – jo valdomose komandose treneriai keičiasi itin dažnai. Turbūt apie tai girdėjote?

– Visi manęs to klausinėja. Atsakau paprastai: tokia yra trenerio darbo specifika. Vieną dieną tu esi mylimas ir gerbiamas, o kitą – nereikalingas. Kiekvienas, kas imasi trenerio darbo, turi tai prisiminti. Šiuo atveju galiu pasakyti tiek: jei galvosiu, kad mane gali atleisti, taip ir įvyks. Vasarą pasirašiau trejų metų sutartį, todėl mano tikslas yra tiek laiko treniruoti "Hearts". Profesionalų komandose naujas treneris gali įpūsti teigiamų vėjų, ir komandos žaidimas pagerės. Tai trumpalaikis procesas. Tačiau, jei kalbame apie ilgalaikę sėkmę, treneriui reikia duoti laiko. Neįmanoma per metus suburti tikros komandos. Aš visada vadovaujuosi tokia filosofija ir stengiuosi nesiblaškyti, vos gavęs kitą pasiūlymą.

– "Hearts" komandos lipdymas, jūsų akimis, ilgalaikis procesas?

– Šiemet turime labai jauną komandą. Vasarą įsigijome tik Davidą Obua, o kiti naujokai atėjo iš dublerių ekipos. Šiems jaunuoliams reikia laiko atsiskleisti, įgyti patirties. Tačiau manau, kad mes turime subalansuotą komandą, kurioje jauni žaidėjai gali mokytis iš labiau patyrusių senbuvių. Jaučiu, kaip tie jaunuoliai tobulėjo.

Per paskutines mūsų rungtynes su Edinburgo "Hibernian" (sausio 3 d. – red. past.) "Tynecastle" stadione buvo 25 skautai iš Londono "Chelsea", "Liverpool", "Fulham", kitų Anglijos klubų. Visi jie norėjo savo akimis pamatyti mūsų jaunus talentus. Tai yra mūsų bendro darbo įvertinimas.

– Ar šis skautų dėmesys reiškia, kad "Hearts" per žiemos perėjimų langą parduos didelį būrį savo žaidėjų?

– Apie tai nuolat diskutuojame. Aš esu už tai, kad būtų išlaikytas balansas tarp įsigijimo ir pardavimo. Negalime leisti, kad komanda smarkiai nukraujuotų, nes turime savo tikslus – norime po trijų ratų patekti tarp šešių stipriausių Škotijos lygos komandų, o sezono pabaigoje būti ketvertuke, kad į Edinburgą sugrįžtų Europos taurių varžybos. Neketiname išparduoti geriausių žaidėjų, jei neįsigysime kitų pajėgių tų pozicijų žaidėjų.

– Pastaruoju metu buvo girdėti kalbų, kad Edinburgą gali palikti ir trys iš keturių lietuvių: Marius Žaliūkas, Deividas Česnauskis, Saulius Mikoliūnas. Ko netektų komanda, jei taip įvyktų?

– Pirmiausia pasakysiu, kad kalbos ir gandai ne visada atitinka tikrovę. Lietuviai mūsų komandai yra labai svarbūs. Žaliūkas šį sezoną apskritai yra vienas geriausių Škotijos lygos vidurio gynėjų. Česnauskis nelabai seniai išsigydė traumą, tačiau dabar kasdien žaidžia vis geriau. Miko šiuo metu yra traumuotas, bet jis taip pat labai talentingas vaikinas. Vienintelė jo problema, kad jis ne visada savo galimybes pademonstruoja aikštėje. Sezono pradžioje mums labai padėjo (Audrius) Kšanavičius. Dabar jis taip pat turi problemų dėl sveikatos, bet tikiuosi, kad antroje sezono pabaigoje primins apie save.

Su lietuviais dirbti yra labai lengva. Manau, kad "Hearts" komanda labai prisideda prie žaidėjų rengimo Lietuvos rinktinei. Futbolininkai Škotijoje žaidžia aukšto lygio čempionate ir tobulėja, o jūsų rinktinei tai yra pati geriausia žinia.

– Lietuvos rinktinės rezultatai pasaulio čempionato atrankoje jus labai nustebino?

– Manau, kad šiuo atveju nesu išimtis. Jūsų komanda nustebino visus. Jei vertintume futbolo lygį, Lietuva ir Vengrija yra labai panašios, abi – buvusios sovietinio bloko valstybės. Abiejų valstybių didžiausia problema – silpni nacionaliniai čempionatai.

Vienas skirtumas, kad mūsų žaidėjai atstovauja stipriems Anglijos, Vokietijos, Olandijos, Belgijos klubams, o jūsų rinktinės žaidėjų tokio lygio klubuose nėra. Todėl man sunku patikėti, kaip jūs, turėdami taip mažai, pasiekiate tiek daug. Tai dar sykį parodo, kad futbolas yra ne atskirų žvaigždžių ar talentų, o komandos žaidimas. Jūs turite nuostabią komandą, manau, kad laimėjote pasikvietę trenerį iš užsienio (Jose Couceiro – red. past.), kuris atsivežė naujų idėjų ir kitokią metodiką.

– Jei turėtume vieną su futbolu susijusį linkėjimą 2009 m., koks jis būtų?

– Su "Hearts" užkopti į viršūnę. Labai norėčiau nutraukti "Celtic" ir "Rangers" dominavimą Škotijoje.