Daugelyje Europos šalių prekyba centrinėse miesto gatvėse yra įprastas reiškinys, tačiau Kauno valdininkai įsitikinę, kad gatvės prekiautojai darko estetinį miesto vaizdą.

Nenori prekiauti taurais

Šiuo metu teisė pardavinėti rūkytas dešras, pintus stalus, knygas ir kitus daiktus, prekybininkams suteikiama tik per šventes.

Valdininkai įsitikinę, kad paprastomis dienomis pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje derėtų prekiauti tik miestą arba šalį reprezentuojančiais suvenyrais ir meno dirbiniais. Gatvės prekybininkai šią mintį veja į šalį. "Sumokėjęs daugiau nei 2 tūkst. litų už licenciją prekiauti ir leidimą, ant prekystalio krausiu tauro statulėles arba šiuo simboliu puoštus kalendorius? Atsakykite, kiek jų parduosiu per mėnesį?" – pasipiktinimo neslėpė prekybininkas Rolandas. Devintus metus Laisvės alėjoje prekiaujantis vyras spėjo įsitikinti, kad kauniečiams prekyvietės po atviru dangumi yra reikalingos, o miesto vaizdo jos nedarko.

"Pažiūrėkite į Laisvės alėjoje dabar pūpsančius sniego kalnus ir pasakykite, ar jie atrodo geriau už mūsų palapines?" – klausė Rolandas.

Pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje įvairius niekučius miestiečiams siūlanti Janina Maigienė pritaria kolegos išsakytoms mintims ir teigia, kad gatvės prekiautojai tik pagyvina miesto vaizdą. "Laisvės alėja baigia numirti. Vaikšto užsieniečiai ir bado pirštais į tuščias vitrinas", – kalbėjo moteris. Juokais kaunietė užsiminė, kad šaltuoju laikotarpiu prekyviečių egzistavimu labiausiai džiaugiasi pirštines pametę miestiečiai. "Ateina ir dėkoja, kad esame. Juk nereikia keliauti į prekybos centrą, kur už pirštines mokės dvigubai brangiau", – šyptelėjo moteris.

Pokyčiai nesušvelnino sprendimo

Laisvės alėją be knygomis apkrautų prekystalių įsivaizduoja retas miestietis.

"Žmonės ateina ir džiaugiasi čia radę knygų, kurių nėra bibliotekose ir knygynuose. O štai miesto valdžia mums nepalanki", – atsiduso kaunietis Meilius.

Nuo 1992 m. knygomis prekiaujantis vyras tikino, tris kartus keitęs prekystalius, ant kurių deda knygas, tačiau tai nesušvelnino miesto valdininkų požiūrio. "Atnaujinome prekystalius – džiaugėsi. Praėjus pusei metų prekystaliai kažkuo užkliuvo", – stebėjosi bukinistas. Su liūdesiu stebintis, kaip Laisvės alėjoje viena po kitos uždaromos parduotuvės, vyras tikino, kad gatvės prekiautojų nevertėtų vyti iš savo darbo vietų, atvirkščiai – reikėtų jų dar daugiau pritraukti.

Panašios pozicijos laikosi ir bitininkas Jonas Rabačius, į Kauną su medumi ir jo produktais atvažiuojantis tris kartus per mėnesį. Tiesa, vyras įsitikinęs, kad pirmiausiai reikėtų suvienodinti prekybininkų prekystalius. "Ką darysiu, jei uždraus prekiauti? Neprapulsiu. Savo produkciją vešiu į parduotuves", – atvirai kalbėjo šilutiškis.

Ir giria, ir peikia

Paklausti apie gatvės prekiautojų siūlomų prekių poreikį, kalbinti miestiečiai nedvejodami stojo į smulkiųjų verslininkų pusę.

"Kam galėjo šauti mintis išguiti juos iš Laisvės alėjos?" – stebėjosi kaunietė Milda, pati ne kartą iš gatvės prekiautojų pirkusi žvakes, medų ir knygas. Neretai sostinėje apsilankanti mergina miesto valdininkams siūlė žvilgtelėti į Vilniaus senamiestį ir ten įsitaisiusius gatvės prekybininkus.

Deja, minčių sekti sostinės pavyzdžiu Kauno valdininkai kol kas nepuoselėja. "Kalbate apie grupinę vietą, tokią kaip turgelis? Ne, tokiu planų nėra. Juolab kad ir prekybininkai tokio noro neišsakė, – kalbėjo Kauno miesto savivaldybės licencijų ir paslaugų skyriaus vedėja Rasa Palevičienė. – Smulkiesiems verslininkams prekyba asocijuojasi tik su "Merkurijaus" teritorija, o jei pasiūlai, tarkim, Rotušės aikštę, jie skundžiasi, kad ten mažai žmonių."

Savivaldybės darbuotoja dar kartą patikino, kad prekiautojų iš Laisvės alėjos niekas neveja, tiesiog norėdami čia prekiauti ir nebūti nubausti jie turi pakeisti siūlomų prekių asortimentą.