Pereiti į pagrindinį turinį

Žaibo smūgį išgyvenusi moteris: nereikia lįsti žvėriui į nasrus

2022-06-20 16:24
DMN inf.

Skaičiuojama, kad tikimybė būti nutrenktam žaibo yra 1 iš 300 tūkstančių. Atrodo, kad ne tokia ji ir didelė, tačiau žaibo išlydis kasmet pražudo maždaug 24 tūkstančius žmonių. Nepaisant šių skaičių, tikimybė išgyventi – labai didelė. Pasak medikų, dažnu atveju netgi nelieka jokių ilgalaikių pasekmių. LNK reportaže buvo kalbinama vilnietė Ana Staševičienė, į kurią buvo pataikęs žaibas.

Asociatyvi Pixabay nuotr.

– Kaip visa tai nutiko ir kada?

– Tai nutiko rugsėjo 15 d., bet pakankamai seniai, galbūt 1995–1996 metais. Tuo metu man buvo penkiolika metų. Mes gyvenome Savanorių prospekte. Vakare mamai paskambino ir pasakė, kad reikia atvykti į darbą, jog gautų atlyginimą. Jau buvo vakaras, stipriai lijo, žaibavo ir mama paprašė palaikyti jai kompaniją. Mes ėjome, o Savanorių prospekte vandens jau buvo apsemta iki kelių. Taip ir nutiko.

Geriau likti saugioje vietoje, nei rizikuoti savo sveikata.

– Ką pajutote?

– Ėjau priekyje su šuniuku, mama už nugaros, pajutau lyg kojų mėšlungį, kad tuoj nukrisiu. Tada pasakiau mamai, kad kažkas yra negerai su mano kojomis. O mama galvojo, kad nieko tokio ir pasakė, kad eičiau toliau. Žengiau, tuo metu jaučiau, kad tuoj krisiu, tad aš apkabinau šalia buvusį stulpą. Kadangi žaibas trenkė į stulpą, tai elektra perėjo per vandenį ir per mano kūną. Mama sako, kad griuvau. Gerai, kad ne žemyn į balą, o veidu virš balos. Ir gulėjau. Medikai nebuvo iškviesti, nes tais keliais sunkiai pravažiuodavo mašinos. Pasisekė tai, kad mano mama – elektrikė, tad ji žinojo, kaip elgtis.

– Ką tada reikia daryti?

– Visų pirma, kadangi ten – vanduo, kuris yra pralaidus elektrai, negalima daryti didelio žingsnio, reikia mažais žingsneliais. Tad ji mažais žingsneliais priėjo prie manęs. Taip pat negalima liesti kūno, nes kūnas irgi įelektrintas, todėl ji mane iš balos ištempė už drabužių. Tada rėkė, kvietė pagalbą. Sustojo automobilis ir mus nuvežė į ligoninę. Šuniukas po šio įvykio dar penkiolika metų gyveno, nes kai buvo smūgis, jį man išstūmė iš rankų į krūmus. Prisimenu, kad buvau atsigavusi mašinoje. Tada nesupratau, nei kur aš esu, nei kur mane veža. Pojūtis buvo keistas. Po to laiko mamai reikėjo emociškai reabilituotis. Labai sunku pasakyti dėl fizinių komplikacijų. Man tai trukdė, bet ir išgelbėjo gyvybę, nes nuo to smūgio aš dantimis įkandau liežuvį, nors galėjau jį ir praryti. Aš tiek labai jį sukandau, kad po to liko skylė, tad keletą mėnesių buvo sunku ir kalbėti, ir valgyti. Daugiau pasekmių negaliu įvardinti, nes paskui atsirado kitų su sveikata susijusių problemų, bet labai sunku pasakyti, ar su tuo susiję, ar ne.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip dabar jaučiatės, kai žaibuoja, griaudėja?

– Iki to įvykio mane visur trenkdavo elektra. Jau net bijojau prie kažko prisiliesti. Po šito įvykio jau daug metų elektra visiškai netrenkia. Galbūt pirmieji pora metų jautėsi diskomfortiškai, tačiau baimės žaibui ar griaustiniui nebuvo. Šią dieną aš visiškai nebijau.

– Jeigu vyksta audra, žaibuoja bei griaudėja, ar Jūs pasirenkate palaukti, ar einate bet kokiu atveju?

– Vadovaujuosi visais saugumo reikalavimais. Geriau likti saugioje vietoje, nei rizikuoti savo sveikata.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie bijo audrų, škvalo, žaibų?

– Baimė nieko nedaro, tad nėra prasmės bijoti. Tiesiog vadovautis visais saugumo patarimais ir nelįsti žvėriui į nasrus. O pačią baimę reikia tiesiog vyti. Ji tiesiog sukelia nerimą ir blogina gyvenimo kokybę.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų