D. Latvės „Garmėjimas“

D. Latvės knygos „Garmėjimas“ pristatymas vyks 17.30 val. Imanuelio Kanto bibliotekos Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81 A). Autorę kalbins bibliotekos kultūrinės veiklos organizatorė Dora Žibaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje 2023 m. išleistas „Garmėjimas“ – istorinis nuotykių romanas apie gyvenimą, gajumą, norą gyventi, našius vandenis ir gyvybę – ji kur kas galingesnė už tai, kas vyksta aplinkui.

„Susitiksime, prikelsime tekstą, dalysimės, klausysimės, patirsime, suvoksime ir gal atrasime. Nukeliausime Nemunu per Prūsiją, Žemaitijos kunigaikštystę iki Karūnos žemių Vilniuje — nuo Mėmelio, per Tilžę, Ragainę, Jurbarką, Veliuoną ir Kauną, Vilijos upe pasieksime Vilnių, klaidžiosime Jurbarko miškuose, dalyvausime mūšiuose su švedais“, – intrigavo renginio organizatoriai.

D. Latvė – biologė, rašytoja. Gimė 1962 m. Šilalėje. Baigusi mokyklą įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, kur įgijo biologės bei biologės ir chemikės dėstytojos specialybes. Studijų metais ji buvo aktyvi keliautoja, aplankiusi beveik visus žemynus. Šiuo metu autorė dirba Lietuvos jūrų muziejuje.

D. Latvės „Garmėjimas“ – antrasis rašytojos istorinis romanas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Susidomėjimą literatūrine kūryba jai įskiepijo tėtis, kuris buvo aistringas literatūros ir istorijos gerbėjas, padėjęs suformuoti gebėjimą atsirinkti gerą tekstą. Viename interviu rašytoja teigė, kad paauglystėje skaitytos knygos buvo pagrindinis jos mokytojas. Diana svarstė ir apie literatūros studijas, tačiau biologija suviliojo platesnėmis galimybėmis.

D. Latvė įsitikinusi, kad istorinio žanro grožinė literatūra priartina skaitytojus prie istorijos ir padeda geriau pažinti laikmetį, atrasti netikėtų faktų, įsijausti į atmosferą.

Prozininkė D. Latvė savo kūryba su skaitytojais dalijasi leidiniuose „Durys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, literatūros almanache „Baltija“. Pirmuosius kūrinius publikavo 2016 m. Pirmajame novelių romane „Memelio gaisras“ (2020) autorė supažindino su paslaptingais Klaipėdos praeities istoriniais faktais, pavertė juos, pasak rašytojos Nijolės Kliukaitės-Kepenienės, „išgyvenimų lavina, praturtinančia ir istorinėmis žiniomis, ir žmonių charakterių, jų poelgių analize“. 2021 m. už šį romaną autorė pelnė du apdovanojimus: Ievos Simonaitytės literatūrinę ir Augustino Griciaus premijas. Antrąjį romaną „Garmėjimas“ ji parašė tarsi savotišką pranašystę apie menamų reiškinių knygoje ir laike paraleles.

1698 metai – Lietuvos valstybingumo byrėjimo pradžia. Laikas, kai negali likimo pakreipti norima linkme: antroji švedų invazija ir karas dėl „mare nostrum“ Baltijoje, bajorų kivirčai, intrigos, magnatų kova dėl galios ir asmeninės naudos griauna Respubliką. Paprastam žmogui karas neleidžia rinktis – žlunga moralė, garma velniop likimai – visi priklausomi nuo karo aplinkybių.

Šios griūties fone romano herojui tenka taikytis prie byrančio gyvenimo, priimti nuopuolį, bejėgystę: „Kartais atrodo, kad pusė manęs visada eina priekyje ir nežino, ką veikia antroji pusė, kuri vejasi ir niekaip neįstengia pavyti. Kuri šį kartą suklydo, kai metė akmenį į vandenį? Paviršius suraibuliavo ir aš suklupau, apakęs nuo savo poelgių atspindžio.“

Laikas kabinasi savo uodegos ir nuolat grįžta į praeitį. Senovės mūšių atgarsiai, knygos puslapiuose turėję likti priminimu apie absoliutaus blogio nenugalimumą, dabar virto realybe. Garmėjimo istorija kartojasi dabartyje.

G. Viliūnės „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir 13-oji autorės knyga. / Asmeninio archyvo nuotr.

G. Viliūnės „Apolonija“

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8) 17 val. rengiamas G. Viliūnės romano „Apolonija“ pristatymas ir susitikimas su autore. Renginio viešnia – aktorė Virginija Kochanskytė.

Baigiantis 2023-iesiems leidyklos „Alma litera“ išleista G. Viliūnės knyga „Apolonija“ – romanas apie sukilimo vado Zigmanto Sierakausko žmonos gyvenimą, paremtas jos atsiminimais. Jiedu susitiko 1861 m. vasarą Vilniuje. Ji – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis rengiamo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų atšoktos vestuvės. Likimas jiems skyrė vos devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Tardomas draugų neišdavė, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

1863 m. rudenį besilaukianti, serganti Apolonija buvo ištremta į Rusiją. Prasidėjo jos, kaip sukilimo vado našlės, kelias, lydimas netekčių ir skausmo, vilties ir mažų džiaugsmų, tikėjimo ir nuoširdaus darbo tėvynės labui. Sunkiame kelyje stiprybės suteikė šeima ir gražių akimirkų prisiminimai. Ir nesvarbu, kad drauge gyventa taip trumpai, o našlauta net 55 metus. Apolonija kantriai laukia susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties. 2017 m. rastas žiedas su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Z. Sierakausko palaikus.

G. Viliūnė (gim. 1974 m.) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir 13-oji autorės knyga.