Klaipėdos "Padėkos kaukės" laureatė aktorė Elena Gaigalaitė sako, kad judviejų su režisieriumi Povilu Gaidžiu ir sūnumi Žilvinu gyvenimas būtų ramus, jei ne tie riedlentininkai už langų, per dienas sukantys ratus M.Mažvydo alėjoje.

Pilni paveikslų ir nuolat žydinčių gėlių namai menininkų šeimai yra ne bohemos susibūrimų vieta, o jaukus uostas, kuriame kiekvienas turi savo užutėkį.

Laimės receptas

– Ar apie tokį gyvenimą svajojote jaunystėje? Jis susiklostė taip, kaip ir norėjote?

– Niekada negalvojau – kaip norėčiau. Man atrodo, negaliu skųstis. Su profesija pavyko – nuo gimnazijos Kaišiadoryse laikų norėjau būti tik aktore. Ir vyrą gavau tą, kuris labiausiai iš visų patiko. Kartu nugyvenom jau 46 metus. Visus – Klaipėdoje.

– Pasakykite ir mums savo laimės receptą.

– Susirasti tokį žmogų – savo puselę. Nėra kito recepto.

– Dviem teatralams vienoje šeimoje turbūt nelengva?

– Nepasakyčiau, kad sunku. Ir kiti mūsų teatro aktoriai šeimose gražiai sugyvena. Gal profesija sustiprina tuos ryšius, ar žmonės mes tokie – pastovūs. Povilo šeimoje mama su tėvu labai gražiai sutarė. Aš tėvų anksti netekau. Bet mama, kol buvo gyva, žiūrėjo visus mano spektaklius, visuomet rasdavo man gerą žodį. Gal tokie dalykai persiduoda ir vaikams. Be to, reikia būti labai gražiai, visiems patikti, kad galėtum ožiuotis...

Mudu niekur – vienas be kito. Nors apie meilę nekalbame niekada. Tik kartą jaunystėje, kai draugavome, jis labai aiškiai leido suprasti, kad man neabejingas – tokią pavydo sceną buvo iškėlęs!.. Net išvažiuoti kažkur ketino. Patikau jam tokia, kokia esu.

Mes labai daug ginčijamės. Dažnai dėl smulkmenų. Susibaram, nesikalbam, apsisukam ir susitaikom. Povilą sunku priversti gražiai apsirengti. Jam svarbiausia, kad būtų patogu. Jam nereikia buto remonto, naujų baldų, – esą tai miesčioniškumas. Jam gerai, kaip yra. Padarom tą remontą, kai kur nors toliau išvažiuoja. Sugrįžęs džiaugiasi kartu. Visur einame drauge, bet tik ne į parduotuvę ieškoti jam drabužių. Jis nekenčia apsipirkimo. Gerai, kad dabar tokie laikai – galiu parnešti namo, kad pasimatuotų, o tada išrenkam ir nuperkam.

Povilas gana uždaras, mėgsta būti vienas, skaito, sprendžia kryžiažodžius. Stengiuosi jam netrukdyti. Išsiplepu su draugėmis, bet tik išeinu, – jau skambina, – kada grįši?..

O savaitgaliais Povilui rūpi tik žuvauti. Jam žuvavimas – viskas. Aš kartu per dienas stypsoti prie kažkokio griovio negaliu. Man jo gaila – įlenda tarp krūmų ir sėdi iki vakaro. Nei gražu, nei ką. Grįžta pavargęs, sušalęs, piktas...

– O kuris rūpinatės buitimi?

– Buitis – mano rūpestis. Povilui šie reikalai mažiausiai rūpi. Bet šeimininkauti, ruošti maistą jie abu su sūnumi man padeda. Nupirkti produktų – Žilvino pareiga. Pusryčius pasidarom kiekvienas sau. Man lengviausia – rytais išgeriu tik puodelį kavos. Pietus gaminu aš arba kuris nors iš jųdviejų. Vakarienę ruošia jie. Povilas nuo jaunystės moka labai skaniai gaminti. O kaip jis farširuoja žuvį!.. Ir visuomet patiekalus papuošia, labai gražiai patiekia. Niekada nevalgome virtuvėje – dengiame stalą salone. Gyvename ramiai, sau. Dažnai nepriiminėjame svečių.

Visą gyvenimą teatre

– Koks šeimos vaidmuo jūsų pačios gyvenime? Manoma, kad moteriai jis – svarbiausias. Aktorei – irgi?

– Šeima vis tiek pirmoje vietoje. O teatras... Gal ir be reikalo tiek dėmesio jam – reikia ar nereikia, visą gyvenimą visi trys – teatre.

– Ar namie kalbatės apie jį?

– Mažai. Namuose Povilas visai nenori kalbėti apie teatrą. Ir užpykstu kartais, kad nekalba. Ypač po premjeros rūpi, ką jis galvoja. Pasako keliais žodžiais prie visų, o namie daugiau nieko neišpeši. Sūnus yra gerasis mano kritikas. Jis daugiau pasako apie mano vaidmenis nei vyras. Žilvinas aktoriumi būti nepanoro. Pagal profesiją jis – muzikos pedagogas ir koncertmeisteris, mokytojauja E.Balsio menų gimnazijoje. Bet jis daugelio spektaklių tekstus moka mintinai, klasiškai parodijuoja. Matyt, vis tiek kažką paveldėjo iš mūsų.

– Ar gera aktorei būti režisieriaus žmona?

– Aktorei geriausia būti režisieriaus meiluže, o ne žmona. Meilužė visada gaus vaidmenį, o žmona – ne.

Lūžo čiurna

– Betgi jūsų profesija – sunki ir pavojinga. Taip pamaniau, kai per "Oskaro ir ponios Rožės" premjerą susižeidėte, bet vis tiek vaidinote spektaklį iki galo. Tokių nutikimų, traumų yra buvę ir anksčiau?

– Gal prieš porą dešimtmečių ranka yra lūžusi per repeticiją. Bet tai nesutrukdė spektakliui – premjeroje vaidinau sugipsuotu riešu, visi galvojo, kad taip ir turi būti. O dabar susižeidžiau rimčiau – buvo lūžusi čiurna ir plyšę raiščiai. Penktas mėnuo tebeskauda. Prieš pat paskutinę mizansceną žingtelėjau į neuždengtą duobę scenos pakraštyje. Baisus skausmas, o reikėjo užbaigti spektaklį – kolegos suėmė mane už parankių ir išvedė į sceną. Vaidinau pusiau sėdom, pusiau gulom. Povilas, spektaklį stebėjęs iš salės, nesuprato, kas iš tikrųjų atsitiko, – jis gi režisavo jį. Sakė, pamaniau, kad tave radikulitas surietė.

– Kalbama, kad pavojinga juokauti su mirtimi, net scenoje geriau per daug nepriartėti prie jos. O šis spektaklis – apie tai. Jūs tikite prietarais?

– Nemanau ir nenoriu apie tai galvoti. Mirti scenoje man teko gal penkiuose spektakliuose, ir likau gyva. Kai "mirštu", bijau vieno – kad nepradėčiau kosėti. Dar jeigu veidu į publiką – siaubas. Mano kvėpavimo takai silpni. Taigi guliu užsimerkusi, čiulpiu tabletę ir meldžiu Dievą, kad ištverčiau. O traumos įvaro baimę ir išmoko atsargumo. Bet kai vaidinu, apie tai visai negalvoju. Tik prieš spektaklį dabar apsižiūriu kiekvieną scenos kampelį. Po tos traumos jį suvaidinome dar keturis kartus. Už tą patį "Oskarą ir ponią Rožę" iš Rokiškio teatrų festivalio parsivežėme publikos prizą.

Įvertinimai nieko nekeičia

– O jūs už nuopelnus teatro menui šiemet gavote ir Klaipėdos "Padėkos kaukę". Kokia tų nuopelnų kaina iš tikrųjų?

– Kaip čia pasversi... Teatre pradėjau vaidinti 1956-aisiais tuometiniame Kapsuke, dabar – Marijampolė. Klaipėdos dramos teatre dirbu nuo 1963-iųjų. Vaidmenų – daugiau nei šimtas. Malonu, kai įvertina. Ne gėda gauti šį apdovanojimą būtent dabar, nes pastarasis teatro sezonas man buvo išties labai dosnus gerais vaidmenimis spektakliuose "Mėja" bei "Oskaras ir ponia Rožė". Aš "Padėkos kaukę" priimu kaip jų įvertinimą. Bet dėl to niekas nesikeičia. Netapau nei įžymesnė, nei vaidinti geriau pradėsiu. Tai tik gražus gyvenimo momentas, maloni akimirka prisiminimui.

– Ar profesija viską pasiglemžia, ar turite ir kitų pomėgių?

– Rimtesnių dabar jau ne. Jaunystėje žaidžiau šachmatais, 1953-iaisiais net buvau tapusi šalies moterų šachmatų pirmenybių vicečempione. Tai jau praeitis, dabar šachmatais nebežaidžiu. Vėliau vasaras buvo pasiglemžęs plaukiojimas. Mokėjau plaukti visais stiliais. Jokios baimės – jaunystėje ežerus skersai išilgai perplaukdavau. Ir dabar, kur tik vanduo, – atrodo, šokčiau ir plaukčiau. Vasarą savo malonumui paplaukioju jūroje ar ežere, tolokai nuplaukiu. Bet Povilas stovi ant kranto ir šaukia, paskui barasi – ką sau galvoji?!.

Dėl teatro – neramu

– Kokia jūsų svajonė neišsipildė? Ko norėtumėte dar iš gyvenimo?

– Nežinau... Tai kad viskas gerai. Kad tik nebūtų blogiau. Norėčiau, kad sūnaus gyvenimas susitvarkytų, kad jam sektųsi. Ir kad mūsų Dramos teatrą greičiau suremontuotų. Baisu be jo. Neturime net kur susirinkti, repetuoti. Neramu – jaunimas išsilakstys. Aktoriams be teatro – kaip be namų. Svajoju, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Kad vėl turėtume vietą, kurioje galėtume jaustis šeima.