Haliucinogenai, skorpiono įkandimas, užkandis iš kirmėlių... Keturi Ekvadore, daugiausiai džiunglėse, praleisti mėnesiai 33 metų fotografei Kristinai Stalnionytei buvo didelis nuotykis.

Policininkai saugo turistus

"Jie turi nuostabią gamtą – kalnų, upių, pakrančių, tačiau renkasi prekybos centrus", – Kristina ir dabar stebisi, kad pasiturinčiai gyvenantiems ekvadoriečiams romantiškiausia savaitgalio praleidimo vieta – prekybos centrų barai.

Per mėnesį uždirbantieji 1000 dolerių gyvena neblogai, o tie, kurie gauna 150–200 dolerių, sunkiai suduria galą su galu. Tai – daugumos indėnų kasdienybė. Aukštąjį mokslą baigę žmonės nesunkiai randa darbą, tačiau iš pradžių Ekvadore ketinusi padirbėti fotografė ir keliautoja K.Stalnionytė nutarė verčiau pakeliauti po įdomią, gražią ir pavojingą šalį.

"Ginkluoti policininkai gatvėse stovi kas 20 metrų, prižiūri turistus, o kartais pavymui net perspėja, kad daugiau į tą vietą nekeltų kojos", – pasakojo K.Stalnionytė. Pavojingiausius nuotykius Kristina patyrė džiunglėse pas indėnus.

Trise ant stogo

Temo, o gruodžio 31-osios vakarą ispaniškai kalbanti Kristina, ekvadorietis bei šuarų genties indėnas jau keturias valandas miško kelyje nesulaukė automobilio.

Todėl išvydę perpildytą indėnų sunkvežimį į Macas provinciją keliavusi trijulė įsiprašė juos pavėžėti ant stogo.

"Ko jums? Mes jūsų nekvietėme!" – nepatikliai sutiko indėnai atvykus į jų kaimelį. Apsilankyti čiabuvių kaimelyje ir be indėno pagalbos jame pasilikti nėra galimybių. Tai net pavojinga. Reikia turėti ir valdžios raštą. Kristinos draugas indėnas derėdavosi su kaimo seniūnu.

Žvejyba, medžioklė, maistas, aywaska ceremonija. Kartais už gyvenimą kaimelyje ir potyrius užtekdavo 5 dolerių, kartą už du asmenis teko sumokėti 20 dolerių.

Šešiamečiai su šautuvais

"Jie pataiko į aukštai medyje tupintį žvirblį!" – stebėjosi K.Stalnionytė. 2,5 metro ilgio mediniu vamzdeliu indėnai šaudo nuodingomis strėlytėmis.

Akimirksniu paralyžiuojančius nuodus parduoda kaimyninės valstybės Peru indėnai: kelionė per džiungles trunka parą, o už nedidelį indelį nuodų Ekvadoro indėnai sumoka apie 50–200 dolerių. Tačiau nuodingomis strėlytėmis nudobto gyvūno mėsa, ją iškepus, tampa nepavojinga.

Po džiungles lietuvė dažnai keliavo su ją saugojusiais čiabuvių seniūno vaikais.

"Stok! Nejudėk!" – vieną pirmųjų džiunglėse praleistų dienų išgirdo K.Stalnionytė. Paskui ją ėjusi mergaitė indėnė nuo jos nugaros numetė didžiausią pasaulyje skruzdėlę, indėnų vadinamą konga. Jos ilgis siekia 7 cm, o įkandimas – itin pavojingas.

Eidamos į džiungles penkiametės mergaitės tempdavosi įspūdingas mačetes, o 6–7 metų berniukai nešdavosi medžioklinius šautuvus.

"Tėvas plikomis rankomis gaudo dideles žuvis, o medžiokliniu šautuvu ginkluotas vaikas jį saugo nuo kaimanų arba anakondų", – stebėjo Kristina.

Namelyje – 300 skarabėjų

Pusės delno dydžio voras ilgomis kojomis peršoko per lietuvės ranką, o gidas mačete akimirksniu jį perkirto per pusę.

"Milžiniški vabalai ir gyviai mane varė iš proto", – juokėsi K.Stalnionytė, prisimindama, kai kratant batus iššoko voras.

Atsargesnė ji tapo, kai maudamasi džinsus pajuto skausmą: jai įkando pirštelio dydžio skorpionas. Vaikai juokėsi ir perspėjo, kad skorpionai mėgsta nuo karščio slėptis drabužiuose, o sena indėnė patepė žaizdą. Indėnai kūnus tepasi palmių žievių syvais arba sutraiškytais termitais.

Vieną vakarą uždegusi savo namelyje žibintą Kristina nustėro iš siaubo. Žeme judėjo gyva skarabėjų masė. Dešimtys jų lindėjo kamarėlėje paliktame miegmaišyje ir kosmetinėje rankinėje.

"Čiupau miegmaišį ir išbėgau į lauką", – pasakojo K.Stalnionytė. Indėnai namus stato iš palmių, o dieną miegantys vabalai naktimis keliauja maitintis palmių stiebų luobelėmis.

"Čia – nemiegok! – su miegmaišiu prie šuns įsitaisiusią lietuvę tą pačią naktį perspėjo vaikas. – Užpuls smėlio muselės. Miegok ant suplūkto molio." Vėliau po kelionės džiunglėse K.Stalnionytė ant savo kūno suskaičiuos apie 200 įkandimų.

Lietuvę išgelbėjo kaimo seniūnas: šamano apeigas atlikęs vyras vienintelis turėjo medinį namelį, kuriame tąnakt ilsėjosi ir Kristinos draugas indėnas bei aywaskos ceremonijoje dalyvavęs ekvadorietis.

Prieš ceremoniją – nevalgyti

"Tai – dvasinė prostitucija! Jei norėsi aywaskos, aš tau padarysiu nemokamai", – kalbėjo Kristinai religines ir gydomąsias ceremonijas atliekantis dvasinis mokytojas.

Turistams Ekvadore neretai už 40 dolerių siūloma patirti neįprastų pojūčių. Tikrieji dvasiniai mokytojai, atliekantys ceremonijas, – nekalbūs ir apie tai iš jų net artimiausi draugai traukte traukia po žodį: "Daug plepantys apie ceremonijas nori tik pinigų."

Per tikrąsias ceremonijas patiriami neįtikimi praregėjimai ir išgydomi žmonės: aywaska dažniausiai atliekama gydant, o malikawa – norint save pažinti, sužinoti ateitį, per haliucinacijas bristi gilyn į pasąmonę ar skristi į žvaigždes.

"Labai svarbu prieš ceremoniją bent parą, o geriausia tris, nieko nevalgyti", – indėnai teigia, kad reikia susidraugauti su maisto nemėgstančiu augalu.

Po aywaskos supykina

Apvaliame mediniame namelyje buvo tamsu. Indėnai pasišvietė prožektoriais. Aywaskos ceremonijoje dalyvavo savaitę sunkiai sergantis vyras ir Kristinos pažįstamas ekvadorietis. Tiesa, indėnai perspėjo: bijantieji ar norintieji patenkinti savo smalsumą dažniausiai išsivemia, nori miegoti ir kitą dieną nieko nepamena.

Kiekvienas ceremonijos dalyvis privalo turėti jį prižiūrintį draugą: po pusvalandžio haliucinogenai suveikia ir žmogus savęs nekontroliuoja, vos laikosi ant kojų.

"Sergančiajam davė išgerti didesnį, mano draugui – mažesnį drumzlino, juodo it kava skysčio, – niekada nepatyrusi ceremonijos Kristina sėdėjo rate greta ekvadoriečio. Paskutinysis šio skysčio per nosį įtraukdavo šamanas. – Jis – tarsi vedlys, kuriuo turi labai pasitikėti."

Aš esu šamanas! Aš turiu galią gydyti ir prašau tavęs leidimo! Indėniškais, ispaniškais žodžiais į dvasias bei aywaska augalą kreipiasi šamanas.

Žmonės svaigo, o šamanas, kalbėdamas įvairius užkeikimus, juos vedė haliucinacijų labirintais. Po pusvalandžio jie vėmė. Smarkiai. Žynys, kurį prižiūrėjo žmona, po 3 valandas trukusios ceremonijos vėmė paskutinis.

Valgė kirmėles ir graužikus

Kalnų Ekvadore itin populiarus patiekalas – jūrų kiaulytės. Populiarūs ir kiti graužikai – guanta, watusa.

Dažniausiai jūrų kiaulytės patiekiamos keptos ant iešmo. Išdarinėtos, įtrintos prieskoniais. Paprašyta padavėja čia pat nukerta galvą ir patiekalą padalija į keturias dalis. Tamsi, liesa mėsa. Panaši į antieną. Skani.

Pas indėnus Kristina ragavo ir proteino turinčių riebių degtukų dėžutės dydžio vikšrų. Kai kurioms palmėse gyvenančioms kirmėlėms indėnai nutraukia galvą ir valgo gyvas.

"Veliasi burnoje ir kramtosi sunkiai. Tarsi lašiniai", – Kristina suvalgė tik pusę dar judėjusios kirmėlės.

Populiarus patiekalas – banano lape suvyniota žuvis su juka (vietinė daržovė) arba platanais (nesaldžiai bananais). Žuvis surišama plaušų siūlu ir kepama ant žarijų.

Daugiausiai gyventojų – metisai

Ekvadoro Respublika (Ekvadoras) – valstybė Pietų Amerikoje. Ribojasi su Kolumbija šiaurėje, Peru rytuose ir pietuose bei Ramiuoju vandenynu vakaruose.

Kiek daugiau nei pusę Ekvadoro gyventojų sudaro metisai – maišyti ispanų kolonistų ir vietinių indėnų palikuonys.

Indėnai sudaro apie ketvirtadalį šalies populiacijos. 16 proc. gyventojų yra baltaodžiai, nemaišyti ispanų kolonistų palikuonys ir imigrantai iš kitų Europos šalių. Likusius 5 proc. sudaro juodaodžiai.

Be valstybinės ispanų kalbos, gyventojai vartoja kečua ir šuar kalbas, taip pat kai kurias vietines indėnų kalbas.