Ko reikia svetimtaučiui, kad Paryžiuje galėtų gyventi, dirbti, kurti? Kad nepradingtų minioje ir sugebėtų Paryžių prisijaukinti? Vizualiųjų menų kūrėjai Svajonė ir Paulius Stanikai mano, kad turi būti stiprus, darbštus, atkaklus, ir pasieksi to, ko nori.

Sujungia įvairius kūrinius

Pastaruoju metu Stanikai su dar keliais lietuviais ruošiasi parodai Paryžiuje. Į gimtąjį Vilnių jie atvyko trumpam – pasidaryti didžiulių fotografijų, nes čia tai pigiau. Parodoje Stanikai eksponuos 7 x 2,5 m dydžio fotografijų instaliacijas „Paskutinė karalienės diena“ bei „Svaras ir juanis“.

Paroda bus atidaryta kovo 15 d. Paryžiaus dailės akademijos galerijoje, kuri įkurta bažnyčioje. Be Stanikų, savo darbus ten eksponuos Antanas Sutkus, Deimantas Narkevičius, Vokietijoje gyvenanti Ramunė Pigagaitė.

„Kartais mums patiems neaišku, ką konkrečiai kuriame. Mes darom viską: fotografuojam, kuriam filmus, skulptūras, tapom. Piešiame tradiciniu būdu, tapome – taip pat tradiciniu būdu, paskui tuos kūrinius sujungiame, miksuojame – darome instaliacijas“, – pasakojo kartu dirbantys Stanikai.

Po savo kūriniais sutuoktiniai pasirašo „S&P Stanikas“. Tokiu vardu jie žinomi Paryžiaus, Šanchajaus, Niujorko, Londono galerijose, kuriose eksponuoja savo darbus, ir tarp vizualiųjų menų gerbėjų bei kolekcininkų.

Į Paryžių – ieškoti įspūdžių

„Mums sekėsi kurti ir Lietuvoje. Paryžiuje savo karjerą tik pasitvirtinome, – pripažino jau seniai į tarptautinius meno vandenis išplaukę Stanikai. – Čia jaučiamės saugiai. Prancūzijoje korupcijos kur kas mažiau, ten daugiau teisybės negu Lietuvoje.“

Porą viliojo platesnės erdvės ir didesnės galimybės pasireikšti. Anksčiau į Paryžių juodu važinėdavo pasižmonėti, o nuo 2000 m. jame įsikūrė.

„Menininkas turi ieškoti įvairių įspūdžių, žiūrovų. O įspūdžių visada daugiau dideliame mieste. Muziejai, teatrai, parodų salės, žmonės, minia. Ten radome tai, apie ką svajojome, ko troškome, – kalbėjo Paulius. – Nors dabar pasakoju aš, bet taip pat mano ir Svajonė. Mes – kaip vienas asmuo. Kartu gyvename, kartu kuriame, vienodai mąstome.“

Stanikai – tai darnus tandemas ir gyvenime, ir kūryboje. Pora tvirtino, kad dėl kūrybos nesipyksta – nekyla jokių audringų diskusijų, ginčų. Kuris nors sugalvoja kūrinio temą, ir abu puola prie darbo. Dirba vieni, užsidarę savo dirbtuvėje. Kai požiūris į viską sutampa, esą, nėra dėl ko ginčytis.

Paryžiuje juodu įsikūrė 10-ajame rajone, kur nuomojasi, paryžiečių vertinimu, vidutinio dydžio butą. Jo langai išeina į kanalą su daugybe tiltelių. Dažnai tokį vaizdą galima pamatyti prancūziškuose filmuose. Paryžiuje įsigyti nuosavo būsto menininkai neplanuoja.

„Tokie dalykai kaip butas mums tapo antraeiliai, – sakė Stanikai. – Mes gyvename asketišką gyvenimą, kuriame svarbiausia – mūsų menai, parodos. Ir netgi parodos jau tampa antraeiliu dalyku. Svarbiausia – padaryti darbą, kuris tau patinka.“

Sukasi kaip verslininkai

Stanikai – laisvieji menininkai, pragyvena jie iš savo kūrybos. Tačiau tai labai sudėtinga. Norėdamas turėti tokią laisvę, privalai suktis. Turi perprasti parodų, stipendijų, užsakymų sistemą ir mokėti joje nardyti. Kad galėtum laisvai gyventi, turi pats sau būti vadybininkas, reklamos agentas, buhalteris, vairuotojas, darbų pakuotojas ir krovikas.

„Toji menininko gyvenimo pusė – tikras verslas“, – neslėpė Svajonė.

Tačiau nereiškia, kad jie patys ieško ir savo darbų pirkėjų. Ilgą laiką Stanikai bendradarbiavo su Paryžiaus galerija, kurioje eksponuodavo savo darbus, pastaruoju metu daugiausia bendradarbiauja su viena Šanchajaus galerija.

Į kuriuos kraštus iškeliauja galerijose nupirkti darbai, Svajonė su Pauliumi per daug nekvaršina galvos. Iš galerijos darbuotojų sužinojo, kad vienus jų kūrinius nupirko naujai steigiamas Šanchajaus muziejus, kitus – kinų kolekcininkai. Anksčiau nemažai jų kūrinių yra įsigiję Prancūzijos, Amerikos, Švedijos, Lietuvos kolekcininkai.

„Bet tai – jau ne mūsų reikalas, – mano Stanikai. – Juk ir batų gamintojai nežino, kas dėvi jų batus.“

Moteris įvaizdis labai svarbu

„Paryžiuje einame į operą, teatrą, jų ten – daugybė. O kiek dar gastroliuojančių trupių atvažiuoja. Gali vaikščioti po muziejus, parodas, renginius. Turi žinoti, kas ten vyksta, pamatyti, kas kuria linkme kuria. Dažnai einame pažiūrėti senienų į Luvrą, nebūtinai į patį moderniausią muziejų. Dėl to ir faina gyventi Paryžiuje“, – pasakojo Stanikai.

Po Paryžių juodu daug vaikšto pėsčiomis – tai jų sportas. Prancūziškos dvasios, kurią savo paveiksluose įkūnijo garsieji impresionistai, mieste labai daug, net nereikia šniukštinėti. Eini ir tiesiog pajunti, kaip jie gyveno ir tapė.

Svajonei ir Pauliui patinka eiti į kavines, restoranus, į svečius pas draugus prancūzus. Ne paslaptis, kad prancūzai mėgsta atsipalaiduoti. Penktadienio vakarą Paryžių apima savaitgalio karštligė, kuri tęsiasi iki sekmadienio vidurnakčio.

Tačiau pirmiausia Paryžiuje įsikūrę lietuviai turėjo perprasti prancūzų gyvenimo būdą – taisykles, etiketą, subtilybes, ritualus. Prancūzijoje niekas nesako, kokia jo alga, kiek moka už nuomojamą butą.

Paryžiečiams svarbu, kaip jie atrodo. Nors iš šalies gali pasirodyti, kad į savo išvaizdą jie per daug dėmesio nekreipia. Drabužiai turi būti santūrūs, nekristi į akis – turi būti pilkas. Savo elgesiu taip pat negali išsišokti.

Moteris gali pasipuošti masyvia antikvarine močiutės apyranke, kurios vertė – apie 2000 litų, ir apsivilkti marškinėlius už 15 litų. Prancūzės taip rengiasi kasdien – jų tokia kultūra.

„Prancūzijoje svarbu etiketė, dizainerio pavardė, tačiau svarbiausia – kaip tu tuos drabužius suderinsi. Labiausiai, labiau negu kitose šalyse, ten vertinamas sugebėjimas visa suderinti“, – atskleidė Svajonė.

Lietuvės nuomone, paryžietės nėra gražuolės, tačiau labai susitvarkiusios. „Ten ir negraži moteris tampa graži“, – žmoną papildė Paulius.

Moters įvaizdis labai svarbu. Kaip kokia nors popdainininkė išsiskiria iš kitų ne savo natūraliu grožiu, o įvaizdžiu, taip ir prancūzės. Jos žavios savo įvaizdžiu. Prancūzė savo trūkumus, pavyzdžiui, labai didelę nosį arba labai mažas akis, moka pateikti kaip pranašumą.

Paryžiuje bet kada prie tavęs – užsieniečio – gali prieiti ir ponaitis, ir valkata ir paprašyti cigaretės. Tai lyg draugystės gestas – tave laiko savu.

„Aš niekada neprašau – manęs dažnai prašo, – juokėsi Svajonė. – Bet manęs tai neerzina.“

„Prancūzijoje žmogus smarkiai varžomas taisyklių. Elgesio, takto, išvaizdos. Ten labai daug tokių taisyklių, kurios mums neįprastos“, – sakė Paulius.

Prancūzų virtuvė – geriausia

Prancūzai – gurmanai, jų maistas, patiekalai – aukščiausio lygio. O norint susigaudyti vyno ir sūrių pasaulyje, turi tai studijuoti kone visą gyvenimą. Ne veltui generolas Charles'is de Gaulle'is retoriškai yra pareiškęs: „Kaip valdyti šalį, kurioje – 350 sūrio rūšių!“

Prancūzai pietų ir vakarienės neįsivaizduoja be sūrio. Po antrojo patiekalo patiekiama įvairaus sūrio, ir tik tada – deserto.

„Kiek keliavome po pasaulį, kiek kur gyvenome, geresnės virtuvės nei prancūzų nežinau“, – sakė Svajonė.

Dalykiniai susitikimai Paryžiuje dažniausiai vyksta per pietus restorane, o draugai, geri pažįstamai kviečiami į namus vakarienės. Jei tave pakvietė į namus, puiku – esi įvertintas. Vakarienė trunka apie keturias valandas, skanaujama įvairių patiekalų, gurkšnojamas vynas. Vyno gėrimas, anot prancūzų, – tai ne girtuoklystė.

Vakarienės eiga ir etiketas ištobulintas iki smulkmenų, bet prancūzams tai – paprasta. Lietuvoje besirenkantys vakarienės laukia paskutinio svečio. O ten įžengei pro duris ir gauni taurę vyno su maža užkandėle, kurią gali atstoti net ridikėlis ar pomidoras. Aperityvas ten – labai svarbu.

Svajonė ir Paulius mėgsta namie ruošti prancūziškus patiekalus ir pasikviesti draugų. Nuo senų laikų Stanikai turi gerų bičiulių prancūzų. „Ne menininkų“, – pabrėžė juodu. Šie labai paiso maisto kultūros ir tradicijų. Tų dalykų laikosi net prancūzų jaunimas. Paryžiuje kartais matai valkatą: pasistatęs vyno butelį ant šaligatvio, šalia pasidėjęs servetėlę, lėkštę (žinoma, plastikinę) – stengiasi prisiminti tai, ko buvo mokytas vaikystėje.

Stanikai ne kartą yra viešėję draugų pilyje. Prancūzijoje nusipirkti pilį, jei turi pinigų, nėra sunku, pilių ten daugybė, tačiau išlaikyti – labai brangu. Pailsėti sutuoktiniai dažnai vyksta į Prancūzijos pietus – vadinamąjį Žydrąją Krantą, kur įsikūrusi Nica, Mantonas ir kiti kurortai, nykštukinė Monako kunigaikštystė.

Tarp laisvės ir taisyklių

Paryžius menininkams Stanikams padėjo prisijaukinti ir kitus didžiuosius pasaulio miestus – Londoną, Niujorką, Šanchajų. Laimėję tarptautinę stipendiją, metus juodu gyveno Londone, kur turėjo butą ir studiją. Taip pat tarptautines stipendijas Stanikai yra laimėję ir kūrę Suomijoje, Švedijoje bei Amerikoje.

Kuo dažniau parodysi savo darbus įvairiose šalyse, tuo geriau. Tokie šiuolaikinio meno dėsniai, reitingai. Labai svarbu, kiek kartų per metus menininkas gali eksponuoti savo kūrinius svarbiose, prestižinėse parodose.

„Bet tai nieko nereiškia, – mano Stanikai. – Tau nepasiseka patekti į kokią nors svarbią parodą, o kitam pasiseka, bet dažniausiai per protekcijas. Tačiau tai negarantuoja to kūrinio meninės kokybės.“

Neseniai savo darbų parodą Stanikai rengė Kinijoje, Šanchajuje. Šanchajus menininkus sužavėjo. „Paryžius, palyginti su Šanchajumi, – ramus, apsnūdęs miestas“, – sakė Svajonė.

„Dabar pasaulio centras – Šanchajus. Labiau negu Paryžius, Niujorkas ar Londonas. Kai į jį atvykome po pusantrų metų pertraukos, nepažinome – miestas auga kaip ant mielių. Meninis gyvenimas tiesiog verda: kuriasi nauji muziejai, galerijos, įdomių kūrinių ieško kolekcininkai“, – pasakojo Paulius.

Anot Stanikų, Šanchajus nėra stiklo, betono ir metalo džiunglės, kaip daugelis mano. Mieste jauku, žalia. Labai gražus senamiestis, kuriame yra prancūzų ir vokiečių architektūros pavyzdžių.

Vis dėlto labiausiai Stanikams patiko Londone, – ten gali atsipalaiduoti, nėra begalės suvaržymų ir taisyklių kaip Prancūzijoje.

Svajonė sakė vis pagalvodavusi, kodėl Prancūzijoje tiek mažai lietuvių? Todėl, kad tai – kitokio, pietietiško, mentaliteto šalis. Tas mentalitetas lietuviams svetimas. Iš paviršiaus atrodo – taip, puiku. Tačiau esama baisių taisyklių – negali paklausti vieno ar kito dalyko, kas Lietuvoje atrodo elementaru, o ten – jau netaktas.

Sutuoktiniai puikiai atsipalaiduodavo ir Niujorke. Tačiau Niujorko gatvėse jų dažnai klausdavo: „Jūs – prancūzai?“ Matyt, žmonėms į akis krisdavo prancūziškas jų santūrumas, aiškios ribos tarp to, kas galima ir ko negalima.

„Kai iš Niujorko grįžome į Paryžių, pasirodė, kad aš per garsiai kalbu ir visko klausinėju“, – juokėsi moteris.

„Prancūzai – sudėtinga tauta“, – apibendrino Stanikai.

Geriausias kūrinys – dukra

Paryžiuje įsikūrusi ir menininkų dukra Dalia su vyru – italų ir ispanų kilmės argentiniečiu Edgardo.

„Geriausias mūsų meno kūrinys – dukra“, – didžiavosi Paulius.

Labai gerai Vilniuje baigusi mokyklą, Dalia atvažiavo pas tėvus į Paryžių. Pirma studijavo Sorbonos universitete. Jį baigusi, pateko į Paryžiaus Dauphine universitetą – vieną geriausių Prancūzijos finansų universitetų, kuriame studijavo bankininkystę, finansus ir draudimo verslą. Dalia dirba didžiausioje Europos draudimo bendrovėje „Allianz“, yra investicinių fondų valdymo specialistė.

Jauna šeima gyvena viename name su tėvais, tik ji – pirmame aukšte, tėvai – šeštame.

Kadangi Stanikai smarkiai panirę į savo menus, trūksta laiko prancūzų kalbai tobulinti. Užtat Dalia ne tik puikiai kalba prancūziškai, angliškai, ispaniškai, itališkai, bet jau išmoko ir kiniškai. Su vyru ji kalbasi arba prancūziškai, arba ispaniškai.

Naujos Stanikų parodos atidarymas Paryžiuje kaip tik sutampa su dukters gimtadieniu – tą dieną Daliai sukaks 27-eri.