Kaip linksmindavosi, ką valgydavo, ką gerdavo ir kokiomis tradicijomis gyveno mūsų protėvių Vilnius prieš keletą šimtų metų?

Buvo laikai, kai besaikis lėbavimas buvo laikomas netgi dorybe.

Puotos su patrankomis

Savo "aukso amžių" Vilnius išgyveno XVI a. Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro laikais. Didikai stengėsi neatsilikti nuo valdovo dvaro, Vilniuje kūrė rezidencijas, nedaug prastesnes už valdovų rūmus. Vietos ir kviestinių menininkų išpuoštuose didikų rūmuose vyko intensyvus saloninis gyvenimas: turnyrai, literatūriniai vakarai, moksliniai disputai, puotos, kaukių pokyliai.

Tuo laikotarpiu kilmės ir turto požymiu laikytas apkūnus kūnas, Lietuvos ir Lenkijos valstybėje magnatai turtus demonstruodavo puotų stalo gausa. Puotos vykdavo triukšmingai. Patrankų šūviai, būgnai ir trimitai lydėdavo itin vykusį tostą, sveikino atvykusį garbingą svečią.

Vilniuje sąlygų plačiai lėbauti didikai neturėjo, tačiau ir čia kai kurie sugebėdavo ne tik šauniai puotauti, bet ir iš patrankų pašaudyti. Susivaidijęs su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu ir 1694 m. balandžio 18 d. Vilniaus arkikatedroje prakeiktas bei atskirtas nuo bažnyčios LDK etmonas Kazimieras Jonas Sapiega savo rūmuose Antakalnyje surengė puotą, į kurią susirinko beveik visi mieste esantys didikai. Puota buvo triukšminga, pasak amžininkų, užmiestyje Verkiuose gyvenęs vyskupas K.K.Bžostovskis visą naktį negalėjo užmigti.

Indus saugojo nuo svečių

Tačiau per kilmingųjų puotas ne visiems svečiams buvo lemta valgyti iš auksinių ar sidabrinių indų. Tai lėmė ne šeimininko turtai, o svečio visuomeninis statusas. Jendžejus Kitovičius rašė, kad ten, kur sėdėjo dignitoriai, ant stalo dėjo sidabrinius šaukštus, tokias pat arba fajanso ar porceliano lėkštes.

Kituose stalo galuose, prie kurių stumdėsi kiti norintys ir galintys atsisėsti, paduodavo skardines arba alavines lėkštes. Taip elgtasi ne iš šykštumo, šeimininkai buvo apdairūs, nes smulkieji bajorai nelaikė nuodėme po puotos indus išsinešti. Jono Kazimiero dvaro intendantas Hautevilis rašė apie valdovo dvaro tradiciją puotautojus salėje užrakinti.

Kai jau visi pakviestieji susėsdavo kambaryje ar salėje, jos durys būdavo raktu užrakinamos ir atrakinamos tik visiems atsistojus nuo stalo, kai jau visi sidabriniai indai būdavo surinkti. Kitaip tarnai ne vieną indą būtų paėmę. Šaukštus šeimininkai ant stalo padėdavo savus, tačiau kitus įrankius svečiai atsinešdavo. Paprastai nešiodavosi juos prie šono rišamuose odiniuose arba kitokios brangios medžiagos dėkluose, išsiuvinėtuose sidabro ar aukso siūlais, puoštuose savininko herbu.

Fazanai ir cukrinės piramidės

Puotos sėkmę lėmė patiekalų gausa ir jų puošyba. Mėgtos kurapkos, fazanai, kitokie kepti ir plunksnomis kaišyti paukščiai, paršeliai. Kartais patiekalus puošdavo net kailiukais ar auksuodavo.

Per pasninkus patiekdavo iš žuvies arba miltinės tešlos padarytus paukščių pavidalo patiekalus. Svarbiausią patiekalą – virtą, troškintą ar, dažniausiai, keptą mėsą – gausiai, kartais be saiko, paskanindavo prieskoniais – gvazdikėliais, pipirais, druska, smulkiu cukrumi, actu, džemu, svogūnais, užpildavo tirštais įvairiaspalviais padažais.

Kaip garnyrą patiekdavo miežinės košės, žirnių, lęšių, ryžių. Iš daržovių valgytos ropės, svogūnai, kopūstai, sūdyti ir žali agurkai, iš žalumynų – petražolės, rūgštynės, špinatai. XVI a. ypač brangino razinas, migdolus, imbierą, cinamoną, gvazdikėlius.

XVII ir XVIII a. prieskonius ir atvežtus vaisius jau valgė ir turtingesni miestiečiai. Kasparo Korbuto turto 1791 m. inventoriuje minimi apelsinai, cinamonas, arbata, pipirai, Venecijos gvazdikėliai, lauro lapai, cukrus, ryžiai, statinė silkių, džiovinti, matyt, vietos grybai.

Paskutinis patiekalas – desertai: cukruoti ir švieži vaisiai, uogienės, cukrinės piramidės, tiesiog kulinarijos šedevrai.

Po tosto – taurė į galvą

Per puotas upeliais liejosi svaigieji gėrimai. Alaus gerdavo, kiek pajėgdavo, taurę midaus ar vyno įpildavo kartą per valandą, o pokylio pabaigoje pastarojo visai negailėdavo. Degtinė, iš pradžių laikyta per stipriu, puotai ir maloniems pokalbiams netinkamu gėrimu, pamėgta vėliau.

Vandens negerdavo, tik XVIII a. pabaigoje jo atnešdavo pavalgius virškinimui palengvinti. Puotos pradžioje svaigiuosius gėrimus gėrė mažomis taurelėmis, pradėjus sakyti tostus – didelėmis taurėmis. Asmuo, į kurio sveikatą buvo pakeltas tostas, privalėjo atsakyti gerdamas už šeimininką ir kitus pakėlusius taures jo garbei. Kartais po tosto tuščią taurę, kad niekas daugiau iš jos už kitus negertų, sudaužydavo. Geru tonu laikyta sudaužyti taurę sau į galvą. Kad lengviau dužtų, jas gaminant įpjaudavo.

Išsisukti ir negerti pokylyje niekam nepavykdavo – tarnai paslaugiai pildavo į taures. Jei svečias slėpdavo taurę po stalu – ten tupintys haidukai jas pripildavo iki kraštų. XVII ir XVIII a. gerta iš įvairios talpos stikliukų, taurių, bokalų, stiklinių. Didelės talpos indus vadindavo ispanais arba gorčiais. Per pokylius kartais svečiams duodavo specialias abipuses taures. Išgėrus tokią taurę apversti nebuvo prasmės.

Nors religinės nuostatos reikalavo misti kukliai, šeimininkas turėjo būti perdėm vaišingas, įkyriai raginti valgyti ir gerti ir akylai stebėti, kad joks svečias iš pokylio blaivus neišeitų. Neretai ryte tekdavo skaičiuoti, kas užmigo po stalu, ant laiptų, kas naktį įkrito į kūdrą. Neapsieita ir be sunkesnių padarinių, kai susipešę pokylio svečiai vienas kitam apkapodavo ausis.

Valdant Augustui Saksui besaikis lėbavimas valstybėje ne tik nebuvo smerkiamas, bet buvo laikomas dorybe, mada, sportu ir gyvenimo stiliumi. Vis dėlto tuo laikotarpiu lėbavo ir visa Europa. Anot anglų istoriko George'o Macaulay Trevelyano, XVIII a. Anglijoje moralizuotojai kaltino aristokratiją, kad toji "prageria triskart daugiau nei kurioje kitoje vietoje tokią pat visuomeninę padėtį turintys svetimšaliai".

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".