Nors Lietuvą ir Gruziją skiria tūkstančiai kilometrų, šias dvi nedideles valstybes sieja ypač artimi ryšiai. Ne kas kitas, o Lietuva pirma ištiesė ranką ir palaikė Gruziją per karą, ir gruzinai to niekada nepamirš. Bet karas dar nesibaigė. Atvirkščiai, Rusijos agresija prieš Gruziją – tik pradžia ir tik nuo viso pasaulio griežtos reakcijos priklauso, ar pavyks išvengti panašių konfliktų ateityje. Tai išskirtiniame interviu "Vilniaus dienai" pareiškė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

– Gruzijos ir Rusijos konfliktas, kas tai? Kokias pamokas galime iš jo padaryti ir kaip toliau, jūsų nuomone, pasaulis ir pati Gruzija turėtų elgtis?

– Manau, kad ne kur kitur, o Gruzijoje dabar sprendžiasi Europos ateitis. Mūsų šalyje vyksta tai, kas 1968-aisiais buvo Čekoslovakijai. (1968 m. vyko čekoslovakų sukilimas prieš sovietų valdžią, dar vadinamas Prahos pavasariu, kurį SSRS kariuomenė žiauriai numalšino – red. past.)

Šis karas svarbus ne tik Kaukazo regionui, jis gali nulemti tolesnius konfliktus Europoje. Todėl reikia kalbėti ne vien apie Gruziją, o apie tarptautinę bendruomenę. Kaip ji sugebės reaguoti, numatyti tolesnius įvykius, priklauso, ar pavyks išvengti galimų konfliktų ateityje. Manau, kad pasaulis dabar yra ten pat, kur buvo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

– O Lietuvos vaidmuo per konfliktą ir dabar?

– Man asmeniškai Lietuva yra Gruzijos siela Šiaurinėje Europoje. Man ypač didelį įspūdį padarė Lietuvos pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos. Tuo metu mokiausi Kijeve ir tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime. Lietuvių laisvės siekis tapo pavyzdžiu man ir visai Gruzijai. Lietuva – mūsų bendražygė kovoje už laisvę.

Mūsų draugai Lietuvoje net geriau numatė įvykius, nei mes patys, ir net aiškiau viską pateikė pasauliui, nei tai padarė Gruzijos diplomatai. Jūsų žiniai, mus ne kartą kolegos lietuviai įspėjo, kad Rusija puls ir gali veikti iki galo.

Tam tikru požiūriu Lietuva ir Gruzija viena kitą papildo. Aš, kaip tikriausiai ir visi gruzinai, jaučiu labai didelę lietuvių paramą. Lietuva daug geriau suvokia padėtį ir grėsmę už kitą Europos šalį. Lietuva daug artimesnė mums, nei kita Europos valstybė. Ji gerokai inirtingiau kovojo ir palaikė mus, nei kokia kita pasaulio šalis.

Nuostabu, kad radome kažką, kas nesusijęs su mumis istoriškai ar genetiškai, bet labai artimas tiek kovojant dėl laisvės, tiek vertybėmis.

– Kokią kainą Gruzija sumokėjo už konfliktą? Ar galima sakyti, kad ką nors ir laimėjo?

– Deja, karas dar nebaigtas. Toliau kovojame ir kovosime už savo laisvę, kol rusai pasitrauks iš mūsų šalies. Negaliu ramiai miegoti, kai jų tankai yra vos keliasdešimt kilometrų nuo mano tėvynės sostinės.

Jeigu rusai vis dėlto įgyvendins savo užmačias čia, Gruzijoje, tada jiems pasiseks ir kitur Europoje. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas nesustos Gruzijoje. Jis net man yra atvirai prasitaręs, ką mąsto apie Baltijos šalis, ypač Lietuvą.
Niekas dar nesibaigė, mes esame tik pačioje pradžioje...

– Kaip suprantu, jūs manote, kad Rusija gali pakartoti savo agresiją tiek prieš Gruziją, tiek prieš kitas gretimas valstybes? Ar Gruzija tam pasiruošusi?

– Mes kovosime iki galo už savo laisvę, už savo žemę. Bet noriu dar kartą pakartoti, jei Rusijai pasiseks čia, kitas žingsnis bus Baltijos valstybės, ir Lietuva, kurios politika labai nepatinka Maskvai. Todėl privalome veikti drauge. Rusija nėra tokia nenuspėjama ir tokia nepažeidžiama, kaip kad nori save pateikti ar nori matyti kai kurios Europos šalys. Mes kartu galime ją sustabdyti.

– Gruzinai nusiteikę kovai labiau nei kada nors iki šiol ir mes stovėsime iki galo. Maskvai nepavyks atkartoti, kaip buvo Sudetų ar Karelijos atveju. (1938-aisiais pasaulio bendrijai tikintis taikos ir todėl pritariant, nacistinė Vokietija užėmė Sudetų kraštą, vėliau ir visą Čekoslovakiją. 1940 m. Sovietų Sąjunga jėga atplėšė Kareliją nuo Suomijos – red. past.)

– Mes iki galo kovosime už laisvę ir už visų Gruzijos teritorijoje gyvenančių etninių bei religinių grupių teises. Mes nesame nacionalistai. Taip pat tikimės visų geros valios žmonių, ypač jūsų šalyje, paramos.

– Vienas pagrindinių diplomatų ginčų dabar – ar per gruodžio mėnesį vyksiantį NATO viršūnių susitikimą Gruzijai pavyks gauti Narystės veiksmų planą, kuris būtų pirmas rimtas šalies žingsnis siekiant narystės Aljanse. Kokia jūsų nuomonė?

– Būtent šiuo metu Europa sprendžia šį klausimą. Kai kurie politikai nori atrodyti kaip Arthuras Chamberlainas (buvęs britų premjeras, pritaręs Sudetų okupacijai ir taip bergždžiai tikėjęs išvengti Antrojo pasaulinio karo – red. past.), o kai kurie – kaip Winstonas Churchillis (buvęs britų premjeras ir nacių bei sovietų priešininkas – red. past.).

Manau, kad kol kas tiek vienos, tiek kitos šalies jėgos ir pozicijos apylygės. Todėl sunku prognozuoti. Viskas išaiškės gruodį. Bet drįsiu vėl pasikartoti, kalbama ne vien tik apie Gruziją, o apie demokratijos ateitį.

Na, o mes darysime viską, ką galime. Bet Narystės veiksmų planas nėra svajonių išsipildymas, tai tik dalis didesnio tikslo, kurio Gruzija sieks.

– Ir kokius padarinius prognozuotumėte, jei vis dėlto Gruzijai būtų pasakyta "ne"?

– Manau, kad tai bus ženklas Rusijai elgtis dar agresyviau. Ji galės eiti ir tikriausiai toliau eis naudodama tas pačias nepriimtinas priemones.

– O kaip neigiamas atsakymas paveiks padėtį Gruzijos viduje?

– Gruzija dar niekada nebuvo tokia vieninga ir tai labai didelis laimėjimas.
Visada miniu Lietuvą kaip pavyzdį. Man teko būti Vilniaus kapinėse ir žinau, kad lietuviai neginkluoti pasipriešino rusų agresijai dešimto dešimtmečio pradžioje.
Gruzija taip pat bandė viską išspręsti taikiai, nes tai vienintelis būdas norint laimėti. Bet, deja, buvome priversti imtis ginklų, kad apgintume savo šalį.

– Ar dabar, po konflikto ir po to, kai Rusija pripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę, įmanoma atkurti Gruzijos teritorinį vientisumą, grąžinti šias separatistines sritis į Gruzijos sudėtį? Kokių priemonių žadate imtis?

– Žinoma, taip. Žinoma, kad įmanoma. Pietų Osetija ir Abchazija Gruzijai yra tarsi Kaunas ir Vilniaus apylinkės Lietuvai. Ir tai Europa turi suprasti.

Nebus antros Karelijos ar Sudetų, mes gyvename XXI a. ir barbarai iš XIX ar XX a. nelaimės. Ir toliau neatsisakysime minties suvienyti Gruziją, plėtosime ryšius su šiais regionais, diegsime savo idėjas dėl bendro likimo ir bendro laisvės siekio.
Taip, 4,5 mln. gruzinų nėra daug, bet juk yra Lietuva, kurioje gyvena apie 3,5 mln. žmonių. Dar prisiminkime Estiją ir Latviją, geros valios žmones kituose pasaulio kraštuose. O tai jau didelė jėga ir jei veiksime kartu, mes laimėsime.

– Ar įmanoma, kad Gruzija sutiktų iškeisti Abchaziją ir Pietų Osetiją (jų nepriklausomybę pripažintų de facto) į narystę NATO?

– Ne, absoliučiai niekas Gruzijoje nesutiktų su tokiomis sąlygomis. Juk Abchazija ir Pietų Osetija neatsiejamos Gruzijos dalys, jas jungia šimtmečių istorija ir bendra kultūra.