Pasiekėme dugną. Ne, šįkart kalbama ne apie ekonomikos krizę, o santykius su broliška šalimi ir strategine partnere Lenkija.

Kas sukiršino draugus?

Lenkai su meile prisimena dviejų šalių "santuoką" (Liblino uniją) prieš daugiau kaip 440 metų, o lietuviams ji atrodo buvusi nesąžininga ir skausminga. Lenkai sako, kad lietuviai yra užsispyrę nacionalistai, o pastarieji kaimynus kaltina arogancija. Varšuva skundžiasi, kad Lietuva smaugia lenkų tautinę mažumą, o Vilnius atrėžia, kad ji nenori integruotis į Lietuvos visuomenę.

Buvę ir esami nesutarimai susiliejo į vieną didžiulį akmenį ir jis dviejų kaimynių santykius nugramzdino į patį dugną, privertė prisiminti tarpukario laikus.

Stebintys šį konfliktą iš šalies negali suprasti: kaip dvi valstybės, kurios šimtmečiais skaičiuoja bendrą istoriją, turi ir bendrų baimių, ir bendrų interesų, abi priklauso ES ir NATO, sugebėjo taip susigadinti santykius?

Griebėsi ultimatumų

Konfliktas pradėjo aštrėti dar šių metų balandžio 8 d., kai Lietuvos Seimas atmetė siūlymą užsieniečių pavardes lietuviškuose pasuose rašyti originalo kalba. Tą pačią dieną Vilniuje viešėjo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis.

Po jo tragiškos žūties Lietuvos premjeras išreiškė viltį, kad Lietuvai pavyks ištaisyti klaidą ir nepalikti sau ant sąžinės tokio netinkamo atsisveikinimo su L.Kaczyńskiu. Bet netrukus pasipylė abipusių kaltinimų ir priekaištų lavinaā

Lenkus ypač papiktino Seimo Užsienio reikalų komiteto nario Justino Karoso nuomonė: "Lenkai į Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą integruojasi daug blogiau negu, sakykim, rusai. Jie nemoka lietuviškai. Jeigu jie nori gyventi Lietuvoje, jie turėtų prie jos artėti, o ne nuo jos tolti. Manau, kad tie, kurie nori kitaip, tegul važiuoja į Lenkiją – juk laisvas judėjimas."

Lenkijos ambasadoriai Lietuvoje ir Latvijoje aštriai sukritikavo Vilnių dėl daromų kliūčių Lenkijos investicijoms ir tautinių mažumų diskriminavimo. O Lietuvos užsienio reikalų ministerija lenkų diplomatus apkaltino skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją ir klaidinant visuomenę.

Žodžių mūšį vainikavo Lenkijos užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio ultimatumas nevažiuoti į Lietuvą, kol vietos lenkams bus leista vartoti jų abėcėlės raides savo pavardėse.

Keičiasi diplomatijos kursas

Ultimatyvus R.Sikorskio tonas Lietuvos ekspertų nestebina, nes šis politikas jau seniai garsėja labai kategoriškais pareiškimais Lietuvos atžvilgiu. O ir pati Lenkijos užsienio politika atrodo nebe tokia, kokia buvo anksčiau.

"Akivaizdu, kad Lenkija iš esmės keičia ne tik buvimo Europoje taktiką, bet ir apskritai užsienio politikos strategiją. Šiame naujajame Lenkijos kurse Lietuvos vaidmuo nebėra toks svarbus, koks buvo vadovaujant L.Kaczyńskiui, – dienraščiui sakė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekspertė Teodora Gaidytė. – Lietuva Lenkijai nebėra strateginė partnerė tuo praktiniu atžvilgiu, nes iš esmės keičiasi pačios Lenkijos tikslai. Lenkija nebesuinteresuota išsaugoti euroatlantinio balanso Europoje su saugumo garantu – Vašingtonu.

Apie tikrąsias Lenkijos užmačias dar sunku kalbėti, tačiau neišvengiamai peršasi mintis apie Maskvos režisuojamą Europos pertvarkymą energetinių interesų pagrindu, ir atliekant šią pertvarką Lenkijai tenka ypač svarbus vaidmuo."

Ruošia dirvą išdavystei?

Lietuvoje vis garsiau kalbama, kad Lenkija, pradėjusi aktyviai kurstyti senus konfliktus, ruošia dirvą išdavystei – Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos parduoti Rusijos bendrovėms.

"Dirva "Mažeikių naftai" parduoti ruošiama jau senokai. Ir aišku, tai susiveda į bendrą konfliktų ar nepasitenkinimų mazgą", – pripažino politologas Tomas Janeliūnas.

Lodzės universiteto politologas Andrzejus de Lazaris leido suprasti, kad toks scenarijus realus.

"Mažeikiai – tai visų pirma nuostolingas verslas, o Lenkija turi daug skolų. Šį klausimą sprendžia ekonomika ir krizė. Šiandien Lietuva Rusijos bijo labiau nei Lenkijos. O Lenkija bendradarbiaudama su Rusija pradėjo matyti ekonominę naudą. Neigiamas nusiteikimas – bent jau oficialiu lygmeniu – pamažu nyksta", – dienraščiui aiškino ekspertas.

Pavojaus signalas

"Konflikto eskalavimas kenkia bendriems abiejų šalių interesams – energetiniam saugumui, kultūriniams mainams, ekonominiam bendradarbiavimui, Rytų partnerystės politikai. Be to, Rusija suinteresuota, kad bent energetikos reikaluose mūsų valstybės nesutartų", – dienraščiui sakė kitas Lodzės universiteto politologas, profesorius Stanisławas Konopackis.

Šią savaitę iš Rusijos atėjusi žinia privertė sunerimti, ar bendriems Lietuvos ir Lenkijos planams statyti naują atominę elektrinę Ignalinoje nebus lemta žlugti.

Rusijos energetikos ministras Sergejus Šmatko po susitikimo su Lenkijos vicepremjeru ir ekonomikos ministru Waldemaru Pawlaku pirmadienį pareiškė, kad Maskva ir Varšuva artimiausiu metu ketina pasirašyti memorandumą dėl elektros tinklų ūkio plėtojimo Kaliningrado srityje.

Jokių memorandumo ir tolesnio bendradarbiavimo detalių S.Šmatko neatskleidė. Bet anksčiau buvo skelbta, kad Rusija su Lenkija kalbasi dėl bendradarbiavimo statant Baltijos atominę elektrinę Kaliningrado srityje ir jos elektros pardavimo Europoje.

Gresia būti izoliuotiems

Politologas Raimundas Lopata neskubėjo daryti išvadų dėl S.Šmatko pareiškimo, nes kol kas tai tėra kalbos. Juolab ir memorandumo pasirašymas, anot jo, dar nereikštų praktinio bendradarbiavimo – senų kliūčių šalinimo, elektros ūkio modernizavimo ir pan.

"Minėtos informacijos paskleidimą galima traktuoti įvairiai. Pavyzdžiui, kaip po Smolensko katastrofos pastebėto Lenkijos ir Rusijos suartėjimo dar vieną požymį, – dienraščiui sakė ekspertas. – Bet kartu galima akcentuoti ne tiek Vilniaus ir Varšuvos santykių atšalimą, kiek atominės elektrinės Lietuvoje statybos problemą, kurią padėti spręsti ruošėsi Lenkija. Bet kokiu atveju informacijos patvirtinimo reikėtų ir iš Lenkijos. Tačiau jau dabar galima teigti, kad pasirodžiusi tokia žinia gali būti rimtas ženklas Lietuvai apie jos nesugebėjimą spręsti, visų pirma, savųjų nacionalinių interesų klausimų, kurie gali virsti rimtomis vidaus ir užsienio politikos problemomis, bylojančiomis apie Lietuvos izoliavimą."

Teismai – vienintelė išeitis?

– Lenkijoje pasigirdo siūlymų dėl tautinių mažumų diskriminavimo Lietuvoje kreiptis į tarptautinius teismus ir kitas institucijas. Ar tai padėtų išspręsti dviejų šalių konfliktą?

T.Janeliūnas: – Spręsti šias problemas pasitelkus Europos institucijas – gal ir neblogas sprendimas. Išorinių, nesusijusių organizacijų ar ekspertų rekomendacijos galėtų padėti ištrūkti iš uždaro abipusių ambicijų ir kaltinimų rato.

A.de Lazaris: – Geriau, aišku, kad šias problemas spręstų ne Europos teismai, o būtų pasitelkti Lietuvos įstatymai ir valdžios pareigūnai. Europos teismo sprendimas lietuviams bus apmaudus ir gali išprovokuoti Latvijos ir Estijos rusakalbius taip pat kovoti už savo teises Strasbūre.

S.Konopackis: – Reikia geros politikų valios. Aiškiai matyti, kad pati Lietuva nesutaria dėl lenkų mažumos, Vyriausybės ir Seimo pozicijos skiriasi. Svarbu, kad jūsų šalyje laimėtų supratingumo ir įstatymų viršenybės šalininkai.