Trijų Kryžių kalno legenda byloja apie 14 pranciškonų vienuolių, kurie XIV a. antroje pusėje, karo su Maskva metu, buvo žiauriai nužudyti. Pasak Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorės, architektūros istorikės dr. Audronės Kasparavičienės, septyni vienuoliai buvo prikalti prie kryžių ir numesti į upę.

„Vienur rašoma, kad į Vilnią, kitur – į Nerį, bet manau, kad jie buvo numesti į Neries upę, nes jos krantas buvo arčiau Trijų Kryžių kalno negu dabar. Tai patvirtina archeologiniai tyrimai – upės kranto linija truputį keičiasi. [...] O kiti septyni pranciškonai buvo nužudyti dabartinės prezidentūros pastato teritorijoje“ – pasakoja A. Kasparavičienė.

Trys mediniai kryžiai ant Plikojo kalno Vilniuje stovėjo nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų ir buvo nuolatos atnaujinami. Manoma, kad Trys kryžiai stūksojo iki 1869 metų, kol nugriuvo, nuslinkus kalno šlaitui. Tačiau rusų caro valdžia neleido atstatyti kryžių.

XX a. pradžioje atkurti Trijų Kryžių paminklą neprieštaravo vokiečių okupacinė valdžia, pro pirštus žiūrėjusi į religines ir tautines iniciatyvas. Vilniaus miesto gyventojai šį paminklą suvokė kaip savo tapatybės ir pasipriešinimo simbolį, todėl noriai aukojo pinigų bei medžiagų jam atstatyti.

Legendos patvirtinamos moksliškai

Anot A. Kasparavičienės, ten, kur dabar stovi Trijų Kryžių paminklas, Gedimino laikais stūksojo medinė pilis.

„Kai Gediminas, pasak legendos, ėmėsi statyti Vilniaus pilį, pirmieji namai išdygo Kalnų parko teritorijoje ir jo šiaurinėje papėdėje palei Nerį. Kalnų parke išaugęs miestas glaudėsi prie medinės Kreivosios pilies“, – teigia A. Kasparavičienė.

Manoma, kad medinė pilis stovėjo ant šio kalno beveik iki XIV a. pabaigos, todėl kalną vadino Kreivuoju arba Plikuoju. Istorikės žiniomis, užpuolus priešams, į pilį subėgdavo visi Vilniaus ir apylinkių gyventojai.

„Pilis buvo sudeginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 metais ir nebeatstatyta. Apie Trijų Kryžių kalną liudija ne viena istorija. Tačiau bene dažniausiai minima legenda apie šioje vietoje nužudytus pranciškonus“, – pasakoja istorikė.

Jos manymu, įdomu tai, kad labai daug kas sužinota iš legendų. A. Kasparavičienės žodžiais, visa lietuvių paveldo samprata yra emocinė ir pagrįsta legendomis.

„Žinoma, nebuvo galimybių tyrinėti nei caro laikais, nei sovietmečiu, o dabar mūsų mokslininkai atranda, kad daugelis tų legendų iš tikrųjų – teisybė, jas gali pagrįsti moksliškai. Kaip yra pagrįsta Kreivoji pilis, kuri stovėjo ant Trijų Kryžių kalno, arba Plikojo kalno, taip pat jau pagrindžiama ir legenda apie Tris kryžius, kurie pirmiausia atsirado ant Plikojo kalno, paties aukščiausio kalno“, – dėsto A. Kasparavičienė.

Legenda byloja apie 14 pranciškonų vienuolių, kurie XIV a. antrojoje pusėje, karo su Maskva metu, buvo nužudyti. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorės teigimu, vienuolius globojo juos čia pasikvietęs Goštautas.

„Jie čia buvo žiauriai nužudyti. Septyni iš jų buvo prikalti prie kryžių ir numesti į upę. Vienur rašoma, kad į Vilnią, kitur – į Nerį, bet manau, kad jie buvo numesti į Neries upę, nes jos krantas buvo arčiau Trijų Kryžių kalno negu dabar. Tai patvirtina archeologiniai tyrimai – upės kranto linija truputį keičiasi. Tai labai svarbu. O kiti septyni pranciškonai buvo nužudyti dabartinės prezidentūros pastato teritorijoje, ten buvę ir Goštauto rūmai“, – sako istorikė.

Jos žiniomis, ši legenda pirmą kartą buvo paminėta Bikovco kronikoje. A. Kasparavičienės nuomone, ji veikiausiai turi pagrindo, nes atspindi religines dvikovas tarp pagonybės ir krikščionybės.

„Pranciškonų atsikėlimo į Vilnių laikotarpis yra labai svarbus ne tik nagrinėjant Trijų kryžių atsiradimą ant kalno, tačiau ir mūsų miesto raidą, – pabrėžia istorikė. – Pavyzdžiui, yra klausimas, ar katedra – pagoniška, ar krikščioniška. Ši teritorija užmina labai daug mįslių. Kai atsakai į tas mįsles, galima ir toliau nagrinėti Vilniaus, kaip miesto, raidą, architektūrą ir t. t.“

Legendų apie Trijų Kryžių kalną yra ne viena. Kiti šaltiniai teigia, kad kryžiai ant Kreivojo kalno pastatyti 1384 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos susitaikymo proga. Trys kryžiai simbolizavo Vytautą, Jogailą ir Lenkijos karalaitę Jadvygą, kuri po vedybų su Jogaila tapo Lenkijos ir Lietuvos karaliene, o Lietuva per Lenkiją prisijungė prie krikščioniškos Vakarų kultūros bei civilizacijos. Taip pat buvo teigiama, kad Trys kryžiai buvo pastatyti Magdeburgo teisių suteikimo proga 1387 m.

Piešiniuose pavaizduota ir mažiau kryžių

Pirmą kartą Vilniaus miesto ikonografijoje Trys kryžiai pavaizduoti 1648 m. Frydricho Gedkanto Vilniaus gynybinių įtvirtinimų plane. Jie matyti ir 1649 m. Vilniuje išleistos Danielio Petceldto panegirikos vyskupui Jurgiui Tiškevičiui iliustracijoje. Nuo tada Trys kryžiai tampa neatskiriama Vilniaus panoramų dalimi.

„Žinome, kad Tomo Makovskio graviūroje, kur jis vaizduoja Vilniaus panoramą (turbūt visi ją puikiai žino), tų kryžių dar nėra. Vadinasi, 1600 m., kada datuojama ši panorama, kryžių mes dar nematome. Kryžius matome F. Gedkanto plane, kuris yra datuojamas XVII a. viduryje [...]. Trys kryžiai ten jau yra paminėti. Taip pat panegirikose – maždaug apie XVI a. vidurį, netgi antrą ketvirtį, tie kryžiai jau egzistuoja. Vadinasi, jie jau stovėjo“, – tvirtina A. Kasparavičienė.

Jos teigimu, kryžiaus simbolis Lietuvos istorijoje, architektūroje yra labai svarbus, o Trijų Kryžių paminklas labai prisidėjo prie kryžiaus simbolikos paplitimo Lietuvoje.

Pasak A. Kasparavičienės, Trys kryžiai stovėjo iki pat Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo XVIII a. pabaigoje. „Kryžius matome ir Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelėse, kituose piešiniuose. Bet stovi nebūtinai trys kryžiai. Jie, žinoma, nunykdavo ir juos vėl atstatydavo.

Ypač kryžiaus atstatymo momentas buvo svarbus Vilniui. Apie 1740 m. kryžiai buvo sunykę, ir jėzuitai darė labai iškilmingą procesiją, kvietė Vilniaus gyventojus tuos kryžius atstatyti. Tai yra labai svarbūs istoriniai faktai“, – pabrėžia Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė.

Surinko pinigų ir iš naujo statė patys žmonės 

Sulig LDK žlugimu, anot istorikės, Trijų kryžių istorija keičiasi. 1831 m. buvo įkurta karinė tvirtovė, kuri apėmė nemažą plotą. Visuose planuose esą matyti, kad kryžiai įėjo į tos tvirtovės teritoriją.

„Iki XIX a. amžiaus vidurio tie kryžiai vis dėlto egzistuoja. Matyt, nedrįso jų nuimti karinė valdžia. O po to jie sunyko ir sunyko. Daugiau nebuvo statomi“, – pasakoja A. Kasparavičienė.

1915 m. spalio 2 d., kai Vilnių okupavo vokiečiai, pradėta rūpintis Trijų Kryžių paminklo atstatymu. Patys gyventojai, pasak istorikės, pradėjo rinkti parašus ir prašyti vokiečių valdžios, kad paminklas būtų atstatytas.

„Įdomu yra tai, kad jis buvo atstatytas už surinktus žmonių pinigus. Netgi kyla klausimas, ar pats Antanas Vivulskis, mūsų skulptorius, svarbus moderno atstovas, kuris mokėsi Europos miestuose, Europos mokyklose, gavo kokį nors atlygį už tą paminklą [jo projektavimo darbus – LRT.lt]. [...]

Paminklas buvo labai greitai atstatytas. 1916 m. jis jau buvo pradėtas statyti už žmonių surinktus pinigus, žmonės nešė medžiagas, taip pat medžiagos buvo [vežamos] iš Jėzaus širdies bažnyčios Vilniuje. Jos statybos buvo sustabdytos karo metu, tad medžiagos buvo vežamos į Trijų Kryžių kalną – paminklui atstatyti“, – teigia istorikė.

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė akcentuoja, kad, atstatant paminklą, dirbo ir patys žmonės. Jis buvo atstatytas iš labai tvirtos medžiagos – gelžbetonio. Tais laikais tai buvo naujiena, moderni ir labai plastiška medžiaga. Anot A. Kasparavičienės, galima daug kalbėti ir apie paminklo formos novatoriškumą.

„Jis [A. Vivulskis] buvo labai gabus, tačiau labai silpnos sveikatos, sirgo džiova. Turėjo nemažai globėjų ir tuo metu nešė naujausias moderno [tendencijas] į Lietuvą, statė Trijų Kryžių paminklą, kitą kryžių paminklą ant Pilies kalno (jis vėliau sunyko), taip pat Šiluvos koplyčią ir, žinoma, Jėzaus širdies bažnyčią Vilniuje, kuri yra nebaigta“, – vardija A. Kasparavičienė.

Jos teigimu, A. Vivulskio kūryba yra labai įdomi. Istorikės nuomone, Trijų Kryžių paminklas ją puikiai atspindi. Paminklo siužetą, pasak specialistės, jo kūrėjas tapatino su Golgotos kalno įvaizdžiu.

Cokolyje buvo tos užrašas lotynų kalba: „Ramybė pirmiesiems Kristaus darbuotojams Lietuvoje, XIV amžiuje nukankintiems šv. Pranciškaus vienuoliams, o ypač – ant šios kalvos nukryžiuotiesiems.“

Kristaus išpažintojai, siaučiant baisiam karui, kad išmelstų Dievo pagalbos ir taikos, šiuos kryžius pirmykščių vietoje pastatė ir pašventino 1916 m. Buvusių kryžių vietai pažymėti buvo pasodinti du topoliai.

Kryžių kalnas – svarbesnis ankstesnėms kartoms?

Sovietmečiu Trijų Kryžių kalnas tampa itin reikšmingas kaip laisvės simbolis. Nors moksliniams tyrinėjimams buvo užkirsti keliai, tačiau buvo gyvos legendos, kurios palaikė žmonių dvasią. Kaip sako A. Kasparavičienė, lietuvių tauta laikėsi už legendų kaip už šiaudo.

„Prisiminkime mūsų Sąjūdžio laikus, mūsų jaunystės laikus. Mano kartos žmonės puikiai žinojo visas tas legendas iš savo senelių, žinojome ir Vilniaus padavimus, ir Trijų Kryžių kalną. Moksleiviai ten eidavo ir vėliavas kabindavo. Mes šiuos dalykus suvokėme, tai mums buvo labai svarbu, sakyčiau, net svarbiau nei dabartinei kartai“, – mano A. Kasparavičienė.

Trijų Kryžių paminklas stovėjo iki 1950 m. gegužės 30 d., kai sovietinės valdžios įsakymu buvo susprogdintas. 1989 m. birželio 14 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyva, darbams vadovaujant Henrikui Kęstučiui Šilgaliui, jis buvo atstatytas.

Ant plataus išlenkto postamento pusračiu išdėstyti trys vienodos formos kryžiai, priekinis jų –  pakeltas aukščiau. Juosta išryškintas kryžių kontūras, kryžmų centrai pažymėti kryžiaus vinis simbolizuojančiais iškilimais. Ant postamento pagrindo matomas dedikacinis įrašas.

„Tie kryžiai kaip koks Feniksas iš pelenų vėl iškyla. [...] Jei nagrinėtume Trijų kryžių nykimą ir vėl atsiradimą, pamatytumėme visą labai apibendrintą Lietuvos istoriją: jos priespaudos metus, sugniuždymo metus, jos atgimimo metus. Bet tie kryžiai visą laiką išlieka gyventojų sąmonėje. Iš tikrųjų tai yra labai svarbus miesto simbolis. Ir jis svarbus ne tik Vilniaus, bet ir viso regiono gyventojams“, – įsitikinusi Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė.

Ji atkreipia dėmesį, kad paminklas yra gausiai lankomas turistų. Pasak A. Kasparavičienės, dėl šios priežasties, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervatas gaus lėšų Trijų Kryžių paminklui sutvarkyti.

„Tai – unikalus paminklas, tokio neturi artimiausios sostinės. Jis tikrai vertas daug dėmesio. Jame puikiai atsispindi charakteringa Lietuvai kryžių simbolika. Į jį pasižiūrėjus, tai galima suprasti. Iš tikrųjų tai – didingas paminklas, jau nekalbant apie tai, kokie vaizdai nuo jo atsiveria – puikios Vilniaus panoramos“, – pastebi A. Kasparavičienė.